Anta Marija Antanavičiūtė

Pirmą kartą su Anta susipažinau ant stogo. Kažkur Londone, tada kalbėjom, kad universitete neskani kava, ir kad ji dėl to keitė kursus, bei fakultetus. Manau, juokavo, bet kava tikrai buvo labai neskani. Vėliau man kažkas sakė, kad Anta - unikumas. Dar kažkada su jos močiute ėjau į atrakcijonų parką, ir labai seniai su jos mažąja sesute žiūrėjom Harį Poterį Antos tėvų namuose ant sofos. Kaip ir turėčiau ją neblogai pažinoti, o išties - unikumas, bet niekada nieko apie darbą nepasakoja. Žinau, tik vis laimi adovanojimus už savo darbus, ir dirba ten, kur visi irgi labai norėtų. Ji savo karjerą pradėjo Milk, šiuo metu vis daugiau laiko praleidžia dirbdama sau, ir niekada nesiskundžia.

Ką šio metu veiki?

Gana dažnai einu į darbą, bet rečiau nei privaloma.

Mes jau seniai pažįstamos, bet aš net neįsivaizduoju, ką Tu visą dieną veiki.

Šiuo metu dirbu Milk, tiksliau dirbau Milk, nes pradedu ‘freelancint’, tad mano grafikas gan laisvas. Darbe pasirodau, kai manęs reikia. Beje, čia pirmas mano pokalbis apie darbą, dar niekada niekas taip oficialiai niekas manęs neklausinėjo - net nežinau, kaip seksis viską papasakoti!

Pradėk nuo pradžių.

Milk prasidėjo nuo internšipo. Praktikos metu, aš tiesiog visų klausinėjau, kas čia ką daro ir sakiau, kad norėčiau ir aš. Per kelis mėnesius visiem pasidarė aišku, kad aš būsiu ‘art director’. Jau tris su puse metų mano pareigos taip ir vadinasi, nors šiais laikasi, bent jau mano nuomone, reklamos agentūrose nebėra taip stipriai skirstoma, kas ką veikia. Yra tiesiog kūrybinė komanda.

 

Trys su puse metų - ilgas laiko tarpas. Ko išmokai?

Supratau vieną dalyką - viskas trunka labai ilgai. Procesai, tvirtinimai, kliento kritika… Kartais projektai baigiasi dar net nepradėti. Nors kai atėjau pirmą dieną pasišnekėti, manęs klausė, kodėl aš, nors ir esu produktų dizainerė, noriu dirbti reklamoje? Atsimenu, sakiau, kad mane labai nervina vienas specialybės aspektas - produktų dizaine viskas per lėtai vyksta. Kartais viskas gali nusitęsti metus, du, net tris, o aš taip negaliu. Pradėjusi dirbti reklamoje gan greitai supratau, kad ir čia tas pats. Nors  gal ne taip ilgai trunka, bet irgi yra tekę laukti apie metus ir viskas per tiek laiko taip transformavosi, jog jau net nebegali didžiuotis, kad va, čia metų rezultatas.

 

Beje, mano komanda labai daug kartų keitėsi. Vienu metu buvau vienintelė creative director visoje agentūroje. Tuo metu buvo praėję ne daugiau kaip pusė metų nuo mano darbo pradžios, tad aš tokia žalia, pati dar daug ko nežinojau, ypatingai kaip reikia tvarkyti reikalus. Prie manęs vis prieidavo nauji kolegos, klausdavo kaip čia kas, kur rasti tinkamų žmonių, o aš tuo metu dar nepažinojau nei vieno fotografo.

 

Stesavai?

Vakar galvojau, kad kalbant apie darbą, tikrai kalbėsim apie stresą.

 

Ar pasiruošiai atsakymą?

Jo, pasiruošiau. Manau, pajutau stresą universitete ir tik vieną kartą. Man jis pasireiškė tokia stadija, kai aš tiesiog nieko nebegalėjau padaryti. Man tada reikėjo paruošti portfoliją, kuri buvo nelebai gera, nes nieko nespėjau, bet buvo likę tik surišti viską į knygą. Aš nebegalėjau su liniuote išsimatuoti ir lygiai atsipjauti lapo, nebegalėjau atlikti net paprasčiausio dalykų. Streso jausmas, tai tas pats, kai galvoji, kad jau tuoj tuoj išprotėsi.

Darbe, ypač pradžioje, aš vis galvodavau: dirbu čia dar tik kelis mėnesius, visko tikrai negaliu žinoti, tad ir nėra dėl ko jaudintis.

 

Kada pajutai, kad jau savimi tikrai pasitiki, žinai atsakymus į visus klausymus ir radai savo vietą.

Atsakydavau jau seniai, bet visiškai užtikrintai pasijaučiau tik prieš kelis mėnesius. Pradėjo norėtis vis paaiškiti, paprieštarauti, net ir tiem, kurie viršesni už mane. Gaudžiausi beveik iš karto, tik man atrodė, kad reklamos agentūroje daugiau svorio turi copywriteriai, nes jie labiau išlaiko konceptą ir sprendžia, kas veiks, kas neveiks. Ankščiau taip ir būdavo, jų dauguma, creative director nėra, tai jie viską sugalvodavo, o mes jau žiūrėjom, kaip čia padaryti, kad būtų gražu. Kadangi buvo labai daug darbų, man vienu metu tokia sistema buvo labai patogi, nes tik taip viską suspėdavom, bet kitą vertus, aš visada galvojau, kad taip neturėtų būti.

 

Ar Milk buvo tik besikūrianti, kai ten pradėjai darbą?

Ji kaip ir niekada nebuvo visiškai nauja, ankščiau vadinosi kitu vardu. Milk įkurė ten dirbusi draugų kompanija. Kai aš atėjau agentūroje buvo didelė krizė - atleidinėjo žmones, mažino algas.

 

Negi atrodė, jog tai gera vieta dirbti?

Aš atėjau per darbo praktiką, tad man nelabai rūpėjo. Kai jau pasiūlė darbą, nesupratau, kas čia vyksta, kodėl mane priima, o visus kitus atleidinėja. Buvo labai keistas jausmas, net jaučiausi kalta.

 

Aš atsimenu, kad kai po studijų grįžai iš Londono vasarai, norėjai atostogauti, o ne ieškoti darbo ir planavai grįžti. Kaip Tu taip netyčia gavai darbą?

Tai taip! Aš tik baigiau Produktų Dizaino studijas Saint Martins ir planavau tris mėnesius atostogauti Vilniuje. Dauguma mano draugų tuo pat metu tap pat baigė universitetus nesvarbu ar Londone ar Vilniuje ir pradėjo ieškoti darbo. Jau net daug kas buvo susiradę. Aš supratau, kad man neužilgo bus labai nuobodu ir aš nieko gero visą vasarą neveiksiu. Visad galvojau, kad reklamoje būtų įdomu dirbti, todėl nusprendžiau pasidomėti ir pabandyti įsidarbinti Vilniuje. Milk neataršė du mėnesius, bet dabar pažinodama savo kūrybos direktorių, suprantu, kodėl taip ilgai truko...

 

Du mėnesiai - ilgas laikas.

Aha, bet mano pažįstama ten jau dirbo, tad buvo daug lengviau - bent jau perskaitytė mano laišką. Mes kaip ir susitarėm, kad ateisiu į pokalbį, bet tada vėl labai ilgai neatrašė, nežinojau, nei kada ateiti, nei kur. Kai jau atėjau, atsimenu beldžiau į duris ir galvojau, kad jie tikrai neatsimins, kad aš turiu čia pasirodyti. Žinoma, taip ir buvo - mano dabartinis vadovas mane pamiršo. Aš jam iškart pasakiau, kad aš taip ir galvojau, ir kad viskas gerai, aš vistiek jau atėjau ir nėra ko gėdytis. Tam susitikime dalyvavo dar vienas žmogus, pažiūrėjau į jo batus ir galvojau, kad, ai kažkoks dizaineris. Pasirodo, jis visos kompanijos direktorius. Kai vėliau kalbėdavom su kolegom, niekas nežinodavo, kad jis čia viskam vadovauja, niekas išvis nesuprato, ką jis čia veikia - lyg tik kažką rašinėja ir darosi kavą.

 

Geras vadovamino būdas!

Net labai.

 

Ar dabar dirbdama Milk sulauki daug emeilų iš žmonių norinčių dirbti agentūroje?

Aš gaunu laiškus iš fotografų ir šiaip kitų production houses, kurie nori su mumis dirbti. Laiškai su aplikacijom keliauja į bendrą emeilą, kurį skaito mūsų administratortė. Dažnai galvoju, jog gaila, nes žinau, kad ji į daug ką nekreipia dėmesio - nors dabar mūsų įmonė nesiruošia nieko priimti, vistiek atrodo, kad tuose laiškuose gal kas gero ir įdomaus. Nejauku!

 

Išvis keista, kad tokius laiškus agentūrose skaito administratorės.

Jei mes kažko ieškom, administratorė žino, kad reiktų kreipti dėmesį. Jei neieškom, ji neleidžia laiko veltui atrašinėdama. Mano patarimas būtų rašyti konkretesniem žmonėm agentūroje.

 

Dirbai su šimtais projektų. Kokie buvo smagiausi?

Manau smagiausia buvo pačioje pradžioje.

 

Tai tada darbe kaip ir meilėje, viskas geriausia pačioje pradžioje.

Aha. Visada. Bet išties pradžioje projektai buvo tikrai įdomūs, gal taip tik susiklostė. Patį pirmą projektą dariau dar darbo praktikos metu - taip gavosi, kad agentūra pasirinko mano įdėją ir man teko viską daryti pačiai, nors aš visiškai nežinojau nieko nei apie kompanijos procesus, nei su kuo reikia viską derinti, net nežinojau su kuo kalbėtis agentūroje. Galiausiai viskas pavyko, manimi pradėjo pasitikėti ir gavau daugiau darbų, kurie buvo jau visiškai art director darbas. Nežinau ar mano projektai pačioje pradžioje kokybės atžvilgiu buvo geriausi, bet smagiausi tai tikrai.

 

Labai dažnai reklamos agentrūrose tik dalis projektų yra viešinama. Iš šalies atrodo, kad dirbama tik su įdomiausiais klientais, o iš tiesų tenka kurti įvairiausiomis temomis ir gal net ne visada labai įdomu.

Visiem tenka nešti šitą neįdomaus darbo naštą. Manau dėl to žmonės dažnai ir neištveria agentūrose. Kitur būna sukurtos komandos, kurios gali gan lengvai susitvarkyti su tokiais projektais, pas mus visiem tenka dalis ir gerų ir labiau komercinių darbų. Visiem įkyri, bet, manau, arba susitaikai ir bandai matyti kažką įdomaus, arba visą laiką kenti.

 

Dėl to ir pradedi dirbti sau?

Jau ilgai galvojau apie tai, bet tik neseniai pradėjau kalbėtis su klientais.

 

Ar manai, kad darbo reikia ieškoti vis dar turint darbą?

Nebūtinai. Manau, jei jau visai užkniso ir matai, kad čia tikrai ne Tau, reikėtų mesti. Vistiek galiausiai darysi kažką kito.

 

Nupasakok savo dieną.

Kaip ir nebeturiu tos vienos valandos, kada reikia atsikelti. Vis dar einu į Milk, ten turiu stalą - šiuo metu yra labai daug darbo, tai kaip ir galėčiau eiti kaip ‘į darbą’. Bet taip pat turiu ir privačių savo valandų, kai galiu pasvarstyti, ką labiausiai noriu veikti. Vis dar padedu Zylėje, bei taip pat pradėjau paišyti iliustracijas. Visada norėjau, bet nebuvo laiko, tad nebedirbant penkias dienas per savaitę, turiu laiko. Nusprendžiau, jei nedarysiu dabar, nenurimsiu niekad, ir nors nesu nieko tiksliai suplanavusi, svarbiausia tiesiog pradėti.

 

Zylės Vilniuje jau seniai reikėjo. Kaip įsivėlei į šitą projektą?

Mano klasiokas Domas Sikorskis - šefas, ankščiau dirbo Stikliuose. Zylė prasidėjo nuo maisto furgono, mes tuo metu visi gyvenom viename name - tai yra aš, Domas ir mūsų kitas klasiokas Mykolas Piekuras. Domas ir Mykolas susiburkavo, pradžioje aš negalvojau, kad čia kažkas gausis, nes retai iš tokių naktį sugalvotų įdėjų išsivysto realūs projektai. Galiausiai, jie du metus važinėjo su savo maisto furgonu ir jiem labai neblogai sekėsi. Tada dar išvis tokio gatvės maisto beveik nebuvo, nors dabar - pilna. Restoranas iš to ir išsivystė. Pradžioje aš nežinojau, nei kur jis bus, nei kokia komanda prie šitos idėjos dirba. Vieną dieną kalbėjom su Domu ir jis sakė, kad reikės kažkokio žmogaus, kuris galėtų padėti tvarkyti reikalus, atrašinėti emeilus ir šiaip palaikyti ryšius su visuomene. Ir gal dar gerai būtų, kad galėtų padaryti lankstinukus - viskas maždaug taip skambėjo. Aš tada net negalvojau, kad jis turi mane omeny. Po kokio mėnesio susitikom dar kartą, tada jau supratau, kad jiem tiesiog reikia žmogaus, kuris padėtų visais klausimais. Kartu su Mykolu kūrėm interjerą, tada galvojom, koks čia turėtų būti maistas, ir kokio stiliaus meniu. Dabar net nežinau, kuri dalis to mūsų galvojimo išsipildė. Mes visą vasarą vakarais susitikdavom ir prasėdėdavom kokias tris, keturias valandas galvodami, kaip čia viskas turėtų būti. Domas vis naršydavo internete ir mus vis pertraukdavo, jog va rado šaldytuvą, o mes tuo metu kalbėdavom apie konceptus... Taip kad mūsų planavimo procesas nebuvo labai kryptingas.

 

Kiek laiko praėjo nuo idėjos iki galutinio rezultato?

Food Truck’as vyko prieš du su puse metų. O restorano idėja gimė balandį, galvojom, kad atsidarys birželio gale, žinoma taip neatsitiko ir reikėjo palaukti iki rugsėjo. Manau, visada taip būna.

 

Ar Tave galima rasti kiekvieną rytą bepusryčiaujant Zylėje?

Gerai būtų. Kartais susiorganizuojam ir ateinam prieš darbą - iškart diena geresnė, kai papusryčiauji net ne su kolegom, o draugais.

 

Apie stresą jau pakalbėjom, o kaip su motyvacija?

Nežinau. Mano darbai susideda iš labai daug aspektų, kitos kryptys daug siauresnės. Manau, motyvuoja, tai, kad galiu eiti į visas puses, nors dirbu gana stabilų darbą. Svarbu neužsisėdėti.

 

Kažkada kalbėjom, kad būna klientų, kurie atima visą energiją, o būna - įkvepia.

Blogi klientai yra tie, kuriems norisi gerai paaiškinti. Man pagal charakterį nepatinka aiškinti, bet jei jau apima toks noras, reiškia blogai.

 

Neįsivaizduoju Tavęs besipykstančios.

Tai va. Man visi taip sako. Kai aš jau pajuntu, kad tuoj su klientu bus kaip su nemėgstamu sutuoktiniu, taip iš širdies pasiaiškinsim, aš tiesiog bandau nenusileisti iki tokio lygio.

 

Darbas be pietų, nieko gero. Kur pietauji?

Dažniausiai valgyklose ir esu tuo labai patenkinta.

 

Kuri mėgstamiausia?

Dabar mėgstamiausia ir ‘einamiausia’ yra Teatro Akademijoje. Nors kartais ir visi kartu pasidarom darbe ištaigingus pietus. Abu variantai labai geri, tik gaila, kai kas nors sako “aš atsinešiau savo” - tas žmogus tada valgo vienas ir tik vieną patiekalą, o dar kartais net prie kompo.

 

Žinau pradedi naują projektą apie pieniškas dešreles. Gal ko norėtum beskaitačių žmonių paklausti?

Norėčiau, kad parekomenduotų geriausias vietas, kur vis dar būna pieniškų dešrelių. Ypatingai su duona, o ne bulvytėm fri. Nors kuo įspūdingesnis patiekimas, tuo geriau. Ir dar gal kas pažįsta ar turi senelių, kurie sovietų laikais dirbo mėsos kombinatuose, irgi galėtų supažindinti, arba kas dar ir dabar dirba? Rašykit poniadesrele@gmail.com

 

Galiausiai, žinau, jog mėgsti žurnalus. Ką geresnio pastaruoju metu teko skaityti?

Na, žinoma tas kitas Tavo žurnalas (At The Table, kopiją rasite Zylėje). Šiaip kai būnu Londone visada apsirūpinu žurnalais, nors aš juos perku ne dėl turinio, o pirma dėl popieriaus, surišimo ir taip toliau. Šiaip aš irgi turiu Tau klausimą.

 

O, klausk.

 

Dabar labai daug yra visokių reklaminių žurnalų, Drogo ir panašiai. Ten visada įdeda su įžymybėm interviu. Ką apie tai manai? Ar žvaigždėm labai liūdna tarp tų nuolaidų?

 

Manau, net labai. Nors kiekvieną kartą, kai pradedu kalbėt su klietais, jie nori kad mes pradžioje aptartume mano idėjas, o po to jie lyg taip irgi pasidarytų redaktoriais. Nors kai Tau dantistas tvarko dantis, Tu iš jo grąžto nepasiimi pats pasigręžti. Beje, niekada neturėjau Lietuvoje klientų, tad nežinau (nors norėčiau). Manau, yra labai daug įdomesnių dalykų apie ką galima parašyti, nei interviu su kokia tai Valinskiene prie židinio, bet čia jau redaktoriaus darbas pasirūpinti, kad visa vizija būtų stipresnė už plepalus.
 

Zylę rasite … adresu, girdėjom gandų, jog gali būti Domas neužilgo rytais keps širdelės formos blynus. Ačiū Antai už interviu, ir jei patiko - veskit žemiau savo emielą, rašysim jum laiškus, siųsim naujus pokalbius, kviesim į renginius.