Kai labai užsinori

Kaip gimė ką žmonės dirba? arba kaip aš sugalvojau mesti savo fainą gyvenimą Londone ir varyt į Vilnių.

rasa jusionyte

Akvilė ir Rasa. Be Akvilės nebūtų Rasos. Be Rasos nebūtų Akvilės. Tokios tos kolaboracijos - kas žino dabar kuri kur padėjo kablelį ar tašką, projektas gimė pokalbių serijos metu į Lietuvą žiūrint pasiilgusiomis, bet Londone bei Berlyne gyvenančiomis akimis. 


Kai labai užsinori, tai eini ir darai. Kalbėt apie tai neužtenka. Džiaugtis irgi ne. Vieni žmonės mato norus, kiti - kliūtis tarp jų ir tų jų norų.

Aš, pavyzdžiui, noriu grįžti į Lietuvą. Ir grįžtu. Tik reikėjo palikti svajonių darbą svajonių žurnale, kalną pažinčių, per šešis metus užgyventą gražiausią pasaulyje butą ir mylimą žmogų. Baisu buvo. Ir labai skaudu. Bet kai vaikštai gatvėm, dirbi tą savo mylimą darbą ir visad galvoji, o jeigu taip viską imčiau ir Lietuvoje nuveikčiau? Važiuoji dviračiu, faina, bet galvoji, kaip norėčiau Vilniuje važiuoti!

Tylus pirma šitas balsas. Nugrūdi toli toli, kad nebesigirdėtų, bet išgrūsti neišeina. Kai lieku su savimi, viena su savo mintimis, išlenda, ir vis garsėja. Ir taip, kol nebegali negirdėti.

Tada supranti, kad tau su šituo tavo gyvenimu jau nebepakeliui. Universitete buvo laikas imti. Kai kūriau savo žurnalą bei agnetūrą, buvo laikas imti. Šešis metus ėmiau. Visą laiką sakiau: “aha, taip, žinoma, galiu, išmoksiu, moku, padarysiu. Tik duokit man, aš imsiu.” O va, su tuo balsu, prabudo supratimas, kad jau laikas duoti.

Kai pradedi duoti — pradedi mokėti mokesčius. Čia ne metafora. Pradedi duoti, kai išmokai kokių darbų nenori, kokių klientų nori, kai jau ne tik dirbi bet ir užsidirbi. O tada jau nori duoti savo šaliai. Aš patriotiška. Skaičiau Lietuvių rašytojų knygas, esu iš mažos šalies, daug kas už ją kovojo, todėl man jau nebereikia. Bet duoti galiu.

Kraunuos daiktus. man jau laikas namo. Keistas tas žmogus. Sėdi, kuria planus, svajoja apie darbus, kuriuos dirbdamas bus laimingas, o kai sunkiai dirba, pasiekia, vistiek neišeina nurimti. Tas pats balsas sako, kad negalima užsisėdėti. Nors man sunkiai dirbti patinka. Man šiaip dirbti labai patinka!

Taip ką žmonės dirba ir prasidėjo. Vaikščiojau po Vilnių ir mačiau žmones kuriančius mano svajonių Lietuvą. Ir gyvenančius būtent tokį gyvenimą, kokį aš pati modeliavau. Tik man vis atrodė, kad čia gyvenant kartais nebesimato, kokių nuostabių žmonių yra šalia. Aš istorjų pasakotoja. Mano tikslas įkvėpti ir dalintis pozityvumu - juk kaip nugyvename šiandien dieną, taip nugyvename ir visą gyvenimą. 

Rasa