Aistė Jakimavičiūtė

Aistė Jakimavičiūtė - žmogus raketa. Praleidi su ja kelias minutes ir atrodo, kad viskas šiame gyvenime įmanoma.  Kalbėjom apie svajonių darbo radybas, savirealizaciją, pasirinkimus, sakymą ne, pervargimą... Kartais šnekučiuojantis net skaudėjo - ne viskas auksas, kas auksu žiba. Taip ir "sukalbėjom" tikrą patarimų asorti, o, svarbiausia, gavosi praktinis gidas profesinių svajonių link. Tik labai tikras - sėkmės istorijų mūsų pokalbyje nerasite. 

Esi geriausiai žinoma kaip Penketų organizatorė. Iš šalies žiūrint atrodo, kad trykšti džiaugsmu, viskas tau lengvai sekasi, dirbi svajonių darbą.  Ar taip iš tikro? Kokia tikroji viso to “virtuvė”?

Kartais atrodo, kad gyvenu kokių trijų žmonių gyvenimus. Kai manęs klausia, kaip viską padarau, tai tik traukiu pečiais - nežinau pati. Mano blogiausia savybė ta, kad man labai patinka žmonės ir idėjos. Mėgstu katalizuoti. Jei matau, kad kažkas iš idėjos gali gautis, nuoširdžiai palaikau, pati įsitraukiu. Tada, žinoma, tų veiklų pasidaro per daug ir aš nebespėju.

O kodėl, tavo akimis, sekasi tau?

Geras klausimas. Grafinio dizaino mokiausi keturis metus. Per juos supratau, kad man geriausiai sekasi ne dizainą daryti, o viską aplink, kas su tuo susiję, organizuoti. Paprastais žodžiais tariant, supratau, kad dizainere nebūsiu. Pradėjau dirbti kine, kino dailininke, stiliste, o nuo kino iki reklamų - vienas žingsnis. Aišku, dirbau ir reklamos agentūroje. Dabar galvojant apie pradžią viskas atrodo labai fragmentiška, o išties mane tiesiog traukė vizualus pasaulis. Dažnai su draugais pasikalbame, kad mūsų profesijose daugiau laisvės ir daugiau skirtingų kampų, todėl ir atrodo, kad šokinėjame. O realybėje, tiesiog sukiesi ten, kur įdomu - kartais stilistė, kartais meno direktorė - svarbiausia, įdomu.

Visad manau, kad nesvarbu, kur atsiduriame, mes turime savybes, kurias galime adaptuoti.

 

O kas tave motyvuoja, suteikia energijos ir noro “griauti kalnus”?

Idėjos. Vienareikšmiškai.

 

Labai didelė mūsų kartos žmonių dalis daug laiko praleidžia bandydami apibrėžti savo profesiją, o jei to padaryti neišeina, atsiranda nesaugumo, nepasitikėjimo savimi jausmas. Be to, profesijos sparčiai keičiasi. Baigei vieną - darai kitą. Ar nebūna baisu, kad tiesiog neturi profesijos ir kad sunku planuoti, matyti ateitį?

Yra. Ypač kai socialinėse medijose seki tam tikrus žmones. Internetinėje erdvėje matome, kaip jiems gerai sekasi, kaip jie daug daro. O realybėje, pasisodinus juos kavos puodeliui, išgirsi, kad kiekvienas abejoja, kiekvienas iki galo nežino ar jų pasirinkimai teisingi ir toli gražu ne viskas pasiseka.

Dabar inovacijos atsiranda ne vienoje strityje, o jų susijungime. Nieko nėra geresnio, kai susitinka lazerių specialistas, botanikas ir dizaineris.

O dėl nerimo… Nereikia nerimauti, reikia matyti pokyčiuose slypinčias galimybes.

 

O pavargsti?

Kartais sakau, kad labai norėčiau būti paprastu žmogumi. Tai sakau pačia geriausia ta žodžio prasme. Tiesiog, kartais norėčiau padirbti parduotuvėje ar kavinėje.

 

Iš patirties žinau, nes irgi taip karts nuo karto pagalvoju, kad tai pervargimo ženklai.

Aišku, būna ir pervargimo. Tik klausimas, kada reikia sustoti? Nuolatinis progreso ieškojimas - šešėlis, persekiojantis kuriančius žmones. Juk niekada nebūna baigtinio rezultato. Su tuo susitaikyti labai sunku, nes žmogui reikia apčiuopiamų dalykų. Reikia pabaigus darbą išgirsti, kad va, viską gerai padarei, imk saldainį.

 

Iš vienos pusės - nuostabu, kad nebėra “vienos” profesijos ar išvis apibrėžtų “profesijų”. Tačiau ateina laikas, kai laikas save apsibrėžti, nes jei tu negali pasakyti, ką veiki, tavo klientai irgi negalės kitiems apie tave papasakoti, parekomenduoti.

Čia įdomu. Pasaulio istorija grįsta nuolatiniu judėjimu kalneliais. Dabar vėl populiarėja amatų profesijos. Gyvenimas verda skaitmeninėje erdvėje, o žmogiškajame lygmenyje pradeda norėtis apčiuopiamumo.

 

Kaip gauti svajonių darbą? 

Mano būdas - pliurpti. Komunikacija yra pats geriausias dalykas. Tai mums duota dovana ir ja reikia naudotis. Plius, niekada nebijau, pasakyti, ko norėčiau, eiti ten, kur įdomu. Nesvarbu ar tai teatras, ar paroda, ar žurnalo pristatymas. Svarbu sakyti, ką tu galvoji, dalintis, ką, manai, kiti žmones gerai daro. Taip randi bendraminčių. Taip jie sužino apie tave ir prireikus žmogaus su tavo savybėmis ir gebėjimais, tave pasikviečia - prasideda naujas projektas.

Gaila, kad dažniausia žmonės labai greitai nuleidžia rankas. Tarkim, jei siųsto laiško neatrašo vieną kartą, tai nieko daugiau ir nebeveikia. Pradeda galvoti apie srities keitimą, kažko naujo mokymąsi. O pažiūrėkit į vaikus. Kol vaikas mokosi vaikščioti, jis nukrenta 10 000 kartų. O žmogus meta, ką pradėjęs, po dviejų ar trijų kartų - santykius, darbus, užsiėmimus. Mes, mūsų karta, mes viską labai greitai galime pakeisti, nes esame visiškai neįpareigoti. Tai mūsų didžiausias prakeiksmas.

Svarbiausia, jei tikrai stengiesi, neįmanoma, kad tau nepasiseks.

 

Tik vėl pakalbėkim praktiškai - kaip reikia pradėti projektą?

Yra vienas vienintelis būdas, ir viena vienintelė kliūtis, tarp starto linijos ir tavo svajonės - ir tai esi tu pats. Tu vienas ten stovi.

Žmonės šimtus savo idėjų pasmerkia, ar net jų neišbando, dėl “o, bet tačiau”.

Dažnai pasakoju šią istoriją:

Man buvo penkeri metai. Viską apskaičiavusi, pasisodinau tėvus ir sakiau, kad noriu balkone auginti liūtą. Mano galvoje tai buvo pats logiškiausias, visiškai normalus planas. Esu labai dėkinga savo tėvams, kad jie nebuvo normalūs ir nesakė, kad aš “nusisvajoju”. Užtat mama nusivedė į parduotuvę ir parodė, kiek kasdien reikės žalios mėsos mano liūtui. Paaiškino, mes neturime tiek pinigų, kad galėtume auginti dar ir liūtą - tada patys neturėtume, ko valgyti.  

Atsimenu, tada pagalvojau: užaugus turiu užsidirbti pakankamai pinigų, kad galėčiau pamaitinti ir balkone auginti savo liūtą. Taip ir praleidau vaikystę tvirtai tuo tikėdama.

O moralas?  Jeigu negalima šiandien, nebūtinai bus negalima rytoj.

Dabar visi mano projektai yra mano liūtai. Linksma, nes pradžioje jie būna visiškai neįmanomi. Tada turiu atsisėdusi apie viską pagalvoti, išskaidyti didžiulį darbą ir procesą į mažus žingsnelius: Kam reikia paskambinti? Kokį kontaktą gauti? Kieno paklausti kainos? Galų gale Facebooke pasiklausti, nes ten gi tikrai visi viską žino....

Tad atsakymas į klausimą - pasidaryk “mindmap’ą”. Nėra per sudėtingo projekto, tik mes kartais neturim žemėlapio. Esu senamadiška - pasiimu popieriaus lapą, rodyklėm viską sau paaiškinu, ir tada man ramu, nes žinau ką daryti.

 

Kiekvienas didelis darbas susideda iš mažų darbų, kiekviena neapčiuopiama idėja, iš apčiuopiamų elementų.

 

Kai visko daug darai, tada ir idėjų prisigalvoti lengva. Visos būna įdomios, bandai visas vienu metu įgyvendinti. Tada pradedi nebespėti... Ar yra tau tekę rinktis tarp idėjų, kurias labai nori daryti čia ir dabar ir idėjų, kurios sumoka nuomą? O kartais atsiranda finansinių skylių, tarpų, kai nėra nei naujo projekto, nei naujo kliento. Tokiomis akimirkomis pasąmonėje ir žinai, kad atsiras, bet kada - klausimas. Tada užvaldo baimė ir nerimas.

Anksčiau dėl savo geranoriškumo labai daug sakydavau taip. Dabar suprantu, kad mūsų dėmesys, mūsų valandos yra limituotos. Jei sutinkame dirbti prie keturių projektų, reiškia tik po ketvirtadalį savęs skirsime kiekvienam iš jų. Sakau ketvirtadalį, o galvoju - geriausiu atveju.

Kažkada viena iš mano komandų pasakė: Aiste, tavęs čia beveik nėra. Visur “taškaisi”. Apsipręsk, ką nori veikti. Tada pajutau didelį smūgį - atrodė, juk aš noriu gero. Tuo pačiu supratau, kad mano toks nesusifokusavimas - nepagarba kitų atžvilgiu. Jei kažkas duoda 100%, o tu duodi 25% - ir nors tai tavo patys nuoširdžiausi 25% -  tai paprasčiausiai nesąžininga. Faktas, kad mes visko pasaulyje nepadarysim -  kartais reikia nurimti.

O kai ateina laikas atsirinkti - reikia pagalvoti, kiek man tai aktualu? Ar galiu tai padaryti per savaitę? O gal prireiks trijų metų?

 

O nuoma?

Niekada nesivaikiau pinigų. Žinau, kad nebūsiu verslininkė. Tiek, kiek pinigų mums reikia, užsidirbti nėra sudėtinga. Galima visada surasti būdų, kaip tai padaryti. Tik reikia susigalvoti, kiek tau jų išties reikia. Problemos atsiranda tada, kai nesi laimingas be butikinio rūbelio.

Anksčiau labai stresuodavau dėl deadlinų. Tada prisimindavau savo tėtį. Jis labai ramus žmogus. Kai pradėdavau panikuoti, jis manęs visada klausdavo: Aiste, ar kieno nors gyvybei gresia pavojus? Kas blogiausio nutiks, jei šis projektas neįvyks? Neįvyks ir tiek. Kai tai suvokiau, man labai palengvėjo. Net jei ryt nenueičiau į darbą ir mane iš jo išmestų. Na ir kas? Susirasčiau kitą. Žmonės galvoja, kad jų laukia tik viena galimybė.

 

Nemanai, kad mūsų laukiančių galimybių išvis nėra? Mes patys jas susikuriame, nes padarome vienokius ar kitokius sprendimus?

Būtent. Ir nėra geresnių ar blogesnių. Mes patys sau užsidedame etiketes, kas gerai ar blogai. Dažnai kūrybiškumas, yra tiesiog nuėjimas, ten kur kiti galimybių nemato ir jų sukūrimas. Tada kiti stebisi ir sako: “kaip mes čia nepamatėm šito dalyko?”. Dažnai žmonės eina jau pamatuotu keliu: dirba gerose agentūrose, kompanijose. Aš niekada to nesivaikiau. Man atrodė, kad aš ten daug mažiau galėsiu daryti ir padaryti.

 

O yra tekę dirbti neįdomų darbą pro sukąstus dantis?

Kai pagalvoju: ”man ne viskas įdomu”, iškart savęs klausiu, bet kaip padaryti, kad man būtų įdomu?

Kai dirbau stiliste filmavimuose ir fotosesijose, man visad sakydavo, kad dirbu svajonių darbą - juk taip lengva viskas ir net nereikia keltis aštuntą rytą. O iš tikro mano darbe kūrybiškumo, kurio laukiau ir kuriuo džiaugiausi, buvo gal 15%. Skaičiuodavau sąmatas, važinėdavau pas stalius, kad sukaltų sienas, ir be miego pradirbdavau 14 - 16 valandų pamainas.

Tik nuo mūsų požiūrio priklauso, ar tai, ką darom smagu, ar ne. Nusiteiksi save, kad smagu nebus - pusę valandos kankinsies, kad reikia daryti.

 

Sunku apibrėžti kas motyvuoja. Iš kur ateina motyvacija ir kaip jos nepamesti? Ar kada galvojai, kas tau tai?

Kažkada žaidimo metu ištraukiau lapelį ant kurio buvo klausimas, kuo aš labiausiai didžiuojuosi. Ilgai galvojau - visko jau buvo daug gyvenime - tada supratau, kad labiausiai didžiuojuosi ne savo darbu, o kad studentė, kurios baigiamojo darbo vadovė buvau aš, gavo premiją. Man pavyko žmogui padėti rasti, kas jam pačiam yra labai svarbu ir smagu. Momentas, kai supranti, kad naudą neši ne tik sau, bet ir aplinkiniams motyvuoja. Nauda visada bus  - nuo gerai paruošto dizaino darbo iki gerai paruoštos sutarties ar kavos puodelio - viską, ką mes darom nuoširdžiai, įdėdami savęs, visa tai motyvuoja.

Tas pats su dovanojimu - dovanodami jaučiamės nuostabiai. Tad ir mūsų darbas kitiems yra kaip dovana.

 

Pabaigai - patarimas.

Esu priiminėjusi žmones į darbą, pati ėjusi į pokalbius. Visada sakau, ko nemoku. Tai svarbiausia. O tada sakau: žiauriai noriu, padarysiu viską, kad išmokčiau: padėsiu, dirbsiu, stengsiuos. Kai žmonės į gyvenimą žiūri tokiomis akimis - nesėkmės istorijų tiesiog nebūna. Jei man reikėtų rinktis tarp “profo” su 60 metų patirtimi, kuris sakys, kad viską jau yra matęs ir entuziastingo žmogaus, kuris padarys viską, kad tik surastų problemų sprendimus… juk  pasirinkimas akivaizdus. Svarbiausia, entuziasmo niekas neišmokys.

 

Nuotraukos Akvilė Marčiukaitytė

Redagavo Justė Kulikauskaitė

Kalbėjosi Rasa Jusionytė  

 

Emanuelis Ryklys apie kūrimą tokio pasaulio, kuriame pačiam norisi gyventi

emanuelis ryklys


Smagu užsukti į Crooked Nose & Coffee Stories - yra visi šaunios kavinės, į kurią norisi grįžti, elementai. O sutikus Emanuelį nesinori išeiti. Kažkada dirbęs pačiose pačiausiose reklamos agentūrose, vieną dieną jis pajuto, kad atėjo laikas kažką keisti. Apie tai ir kalbėjom - pokyčių darymo užkulisius, verslo pradžią ir atvirumo pamokas.

Dauguma mūsų kartos žmonių vienu metu turi bent kelis projektus: steigia dizaino studijas, kuria muzikos grupę, veda radijo laidas, rašo knygą ar mokosi programuoti. Su jais kalbame apie motyvaciją, kaip išmokti nepervargti… O tu veikėjas iš visai kitos operos! Darai vieną dalyką, vienu metu. Tavo gebėjimas fokusuotis žavi, pats darbas - Tavo svajonė.

Reklamoje man pradėjo trūkti kantrybės. Reikėjo hobio, kažko naujo. Sugalvojau, kad reikia įsigyti gerą kavos aparatą namams ir pradėjau daug domėtis kava. Šiek tiek atsitraukęs nuo rutinos pradėjau jausti, kad reikia ir pakeliauti. Išvykome į Norvegiją. Padovanojau sau daug laisvo laiko, o su juo ir kelias knygas apie kavą. Skaičiau baristų biblijas.  Supratau, kad Espresso yra tik vienas iš būdų ruošti kavą. Mane labai sudomino alternatyvos, turėjau kantrybės ir noro toliau gilintis. Pradėjau ruošti kavą saviem žmonėms dar visai negalvodamas ar nesvajodamas apie kavinę. Mane tokia mintis net gąsdino, atrodė, kad kavinės valdymas bus labai panašus į darbą, nuo kurio jau ir taip bėgau. Juk realybėje ne kavą ruoščiau, o rūpinčiausi, kad suktųsi verslas ir visą dieną tvarkyčiau reikalus.

emanuelis ryklys

Ką tuomet darei?

Didžiausiu įkvėpimu buvo mano pati pirma idėja - dar prieš galvodamas apie kavinę, įsivaizadavau fikcinę knygą. Matyt, į savo paties aplinką norėjau įkvėpti emocijos. Tas noras buvo stipresnis už spaudimą ar pervargimą.

Kaip suprantu, kūrybiškumas įkvėpė verslumą?

Taip, tikrai taip. Ir noras burti bendruomenę. Iškart kreipiausi į Solveigą Masteikaitę, su kuria mes prieš tai daug dirbome reklamoje. Iškart žinojau, kad darysiu kavos mišinius, nors tada imti gerą kavą ir ją maišyti buvo dar labai netoleruotina. O Solveigos paprašiau šešių istorijų… Taip mes tą mano namuose skrudintą kavą, 100 įpakavimų, su jos istorijomis išpardavėme per 2 valandas Kalėdinės mugės metu. Ne tik 100 įpakavimų, išties tai buvo mano pusės metų darbas - nuo prekinio ženklo kūrimo iki skrudinimo ar kavos malimo. Viskas dingo per kelias valandas ir atsidarė didžiulė tuštuma. Kas toliau? Suvokiau, kad čia buvo Kalėdos ir su istorijomis pataikėm tiesiai į dešimtuką.

O kas tada? Viskas lyg ir gerai sekėsi. Ar aiškiai žinojai, ką turi padaryti, kad tikrasis produktas išvystų dienos šviesą? Ar kito žingsnio dydis ir su juo ateinanti atsakomybė negąsdino?

Tuštuma užsipildė savaime. Beveik iškart po mugės pradėjau sulaukti skambučių, žmonės teiravosi, kur galima įsigyti. Pirmi signalai, pirmi 10 rimtai susidomėjusių žmonių, man vėl įžiebė motyvaciją, atsirado stimulas. Nusipirkau mažą skrudintuvą, kuris mums tarnavo iki praeitų metų.

Čia tave sustabdysiu. Kaip viskas atrodė realybėje? Tarkim, aš noriu pradėti rimtai kurti verslą, iškart įsivaizduoju, kad reikia gero kavos aparato, patalpų, reikia visai nemažai investuoti.

Pradėjau nuo keptuvės. Viskas. Ruošdamasis Kalėdinei mugei ją per tris paras sudeginau. Buvo brangi, tad ne tik pirma investicija, bet ir pirma netektis.

Reikėjo investuoti į žaliavą, pupeles. Manau, tada sumokėjau maždaug penkis tūkstančius litų. Tik nenorėjau kavos aparatų. Jau penkis metus visiem aiškinu, kad kavą daro ne aparatai, o žmonės.

Kaip suprantu, pagrindinė motyvacija ir buvo Tave užbūrusi idėja? Ar visgi galvojai apie verslo modelį?

Ilgai mąsčiau apie kavinę: ko yra, ko ne, ko reiktų… Man norėjosi atidaryti atvirą vietą, bet ilgai savęs klausiau, kam jos dar vienos reikia? Kur pats norėčiau eiti? Kas man įdomu?

Mane inspiravo senos Japoniškos kavinės, apie kurias labai mažai žinoma, o informacijos išvis beveik nėra. Kai labai nori, viskas įmanoma - galiausiai svečiuose viešėjo kavos meistras iš Japonijos, kuris Kijote turi “kisatą”, senoviško tipo kavinę. . Gaila, bet jos sparčiai nyksta, jaunimui daug įdomiau naujos tendencijos, o ne senos tradicijos.

Gal kaip ir mums valgyklos?

Jo. Būtent. Apie kulinariją Lietuvoje kalbėti labai sudėtinga, tai labai jauna šaka.

Tada pakalbėkim apie kavinių bumą. Mano nuomone, rinkoje ranka ranką plauna: kuo daugiau atsiranda tinklinių kavinių, tuo daugiau edukacijos, tuo daugiau geriama kavos ir tuo labiau ja domimasi. Tavo kavinė negalėjo egzistuoti prieš 10 metų, reikėjo visiem gurkštelti kavos gėrimų, kad būtų grįžtama prie kokybiško produkto. Viskas eina ratu, kai pagalvoji.

Nežinau, geras klausimas. Norėčiau manyti, kad tai du pasauliai, egzistuojantys vienas šalia kito, dvi paralelės. Drąsiai sakyčiau, kad šiuo metu Vilniuje kava - mados reikalas. Kažkada taip buvo su vynotekomis ir aludėmis. Manau, daug žmonių galvoja: kava geras verslas, pabandom. Jei neišeis, atsidarysim kepyklą. Nieko tame nėra blogo, tačiau man įdomesni “pasišventėliai”. Žmonės, kurie pasineria į kultūrą, juos žavi ir už vis labiau domina buvimas nišoje bei jos praplėtimas, gilinimas. Tą ir turėjau omenyje, kalbėdamas apie du paralelinius pasaulius. Tas pats verslas, dvi skirtingos motyvacijos.
 

Taip išeina, kad Tavo siekiamybė, ne verslo augimas, o įsitvirtinimas nišoje?

Mes augame kartu su bendruomene. Senoje vietoje jau prieš penkis metus pradėjome daryti degustacijas, įkūrėme kavos klubą. Mūsų toks ir pavadinimas - kavos istorijos, jomis ir dalinamės. Tad ir verslo modelis kitas, visai nesijaudinu, jei per dieną į kavinę užsuka tik vienas žmogus. Mes čia kavą skrudiname, ją tiekiame restoranams, kavinėms.

Galvojau apie Tavo užsispyrimą. Įsivaizduoju, kad dažnai iš pirmą kartą užsukusių smalsuolių gauni priekaištų ir net netenki klientų - kaip gali egzistuoti kavinė, kurioje nėra nei latte, nei capuccino? O kavos su sirupu tai jau tikrai ne. Matau tave dažnai ir daug sakantį “ne”, o “ne” sakyti, ypač verslo pradžioje, kai svarbu kiekvienas centas, sunku… Ar buvo sunku išlaikyti viziją, išlikti nuoširdžiu pačiam sau?

Mūsų atveju sunku nebuvo. Pradėjome nuo vizijos ir idėjos, todėl tuo grindėme, pasverdavome kiekvieną sprendimą. Crooked Nose & Coffee Stories matau beveik kaip restoraną. Kai eini pavalgyti į naują aukštos kokybės vietą, nenusiteiki, kad valgysi šašlykus. Yra meniu, renkiesi iš jo. Geroje kokteilių vietoje, kalbiesi su barmenu, kažko išmoksti, vyksta dialogas, kažką ragauji pirmą kartą. Taip ir čia, smagiausia užsukti nusiteikus patirti nuotykių, paragauti kažko naujo.

emanuelis ryklys

Tavo verslo ir gyvenimo būdo filosofija ta pati, ir gražu, kad ji išlaikyta. Tu ne tik hipokritiškai kalbi apie idėjas, bet viskas Crooked Nose & Coffee Stories nuo pirmos iki paskutinės detalės remiasi į ideologijos pagrindą.

Man svarbiausia nuoširdus dialogas. Žinau, kaip noriu augti. Man svarbu, kad kiekvienas žmogus išeitų laimingas, užmezgęs ryšį. Tada jis grįš ir atsives dar penkis draugus. Taip augti man gera.

“Ką žmonės dirba?” pokalbiai kol kas turi vieną bendrą mantrą. Visi mūsų pašnekovai  kalba apie “augimo” mentalitetą: negalima užsisėdėti, reikia sukurti sau ir savo ratui tokią aplinką, kur visi nuolat mokytųsi ir nuolatinis savęs tobulinimas taptų pagrindiniu progreso varikliu.

Man tai - atvirumas. Nežinau ar tai mentalitetas ar kultūra, nežinau ar to išmokstama, bet man atvirumas pagrindinis būdas reaguoti į aplinką. Jei atvirai žiūri į pasaulį, neįsitempti, kai lūžta tiltai, kai griūva dangus, net kai lyja varlėmis, nenustembi. Pokyčiai yra vienintelis pastovus dalykas.

Pakalbam apie įvaizdžio kūrimą. Crooked Nose & Coffee Stories sukūrei gražų, minimalistinį stilių. Labai savitą, kavinėje visad jauku, yra visi modernaus dizaino elementai. Tik vaikštant po miestą, susidaro įspūdis, kad dabar ypač daug minimalių, bet besielių produktų. Kai kurie tiesiog arogantiški. Ne tik kaina, bet ir stikline nematoma siena, jie lyg stiliaus ar statuso ženklas prieinami ne visiems. Man dėl to labai pikta - seni Lietuviški prekiniai ženklai buvo labai nuoširdūs, kviečiantys prisijungti ir dvelkiantys linksmumu - graži reklamos tradicija...

Svetingumas svarbiausia. Lietuviam jis ypač būdingas. Mūsų namai, šeima…vakarėliai ir vaišėm nukrauti stalai. Bet yra riba tarp buvimo maloniu ir buvimo užpisančiai maloniu. Nemeluosiu, kartais svetingu būti sunku.

Ir “ne” sakyti reikia išmokti. Kavinėje mes ne visada atrakinam duris. Nors viduje vyksta veiksmas, bet kai sakau, kad reikia išmokti sakyti “ne”, turiu omenyje ir pačio sakymo stilių. Nereikia būti akiplėšišku, grubiu. Vėlgi, interjeras nesako, koks bus turinys. Su drauge pačioje pradžioje sutarėm, kad svarbiausia švara. Prieš metus viskas buvo dar balčiau, dabar jau atsiranda augalų, parodų. Interjerą kūrėm šaltą, tikim, jog kava ir žmonės viską sušildys.

crooked nose and coffee stories

Dirbai pačiose pačiausiose reklamos agentūrose. Kiekvieno kūrėjo svajonė - Milk, Not Perfect, daug kitų. Kokia buvo tavo pati pradžia?

Studijavau Vytauto Didžioju universitete informatiką su verslo pakraipa. Kai išėjau, buvau sukaltas būti digital agentūros marketingo specialistu mokančiu ir programuoti. Pirmas darbas buvo Kaune, agentūroje ”Idėjų Fabrikas”, o pirmasis klientas - Danijos batų parduotuvė. Tada pardaviau naujo puslapio idėją, kurią vėliau pats ir kūriau, ir programavau. Po poros metų, pasiūlė užsukti pasikalbėti. Visad sakiau, kad į Vilnių be labai rimtos priežasties nevažiuosiu. Interviu buvo labai linksmas, daug kam buvo juokingas mano vardas, pavardė. Nebuvau įniręs į reklamos reikalus taip, kad bijočiau ar jausčiau jaudulį eidamas į pokalbį didelėje reklamos agentūroje.

O įsisukus į šį pasaulį, jis pasidaro labai mažas ir vieną agentūrą gan lengvai keičia kita…. Pabaiga buvo Milk’uose - dideli projektai, geri klientai. Tik vidinis balsas nedavė ramybės: pinigai šaunūs, daug kelionių, geras gyvenimo būdas, bet kažko trūksta. Supratau, kad problema manyje. Užsimaniau pažaisti su kava.

Su tokiais fundamentaliais pokyčiais ateina sunkus emocinis laikotarpis. Net nevyniosiu į vatą. Juk turėjo būti baisu?

Jei baimė už tave stipresnė, tada nieko ir nekeiti.  Svarbiausia išmokti atsitraukti - man kelionės tapo būdu žengti žingsnį į šalį ir pažvelgti į viską iš kitos perspektyvos. Dar dirbdamas įsidrąsinau ir pradėjau “išvažinėti”. Pusę metų gyvenau Portugalijoje. Turbūt lyginant su dauguma kitų, į viską žiūriu spontaniškiau.  

O kalbant apie baimes… Svarbiausia, turėti šalia žmonių, kuriem nebaisu papasakoti apie savo baimes. Nebijojimo formulės nežinau. Pačioje pradžioje man baisu nebuvo, nes intuityviai jaučiau, kad man šio žingsnio reikia, kad reikia darbe ir gyvenime, jutau norą judėti kita linkme. Be to, reklamoje man gerai sekėsi, girdėdavau ir pagyrimų, buvo didelių laimėjimų, todėl atsirado pasitikėjimas savimi. Nėra fantasinių paslapčių ar triukų, išties viskas labai paprasta - pradžioje tiesiog labai daug dirbau.

 

Esi spontaniškas, bet kartu ir be galo stabilus, savo fokusą ir tikslą radęs žmogus. Gražu teoriškai, bet labai sunku praktiškai.
 

Pokyčiai neturėtų būti daromi, jei tau jų nereikia. Jie nėra būtini. 18 metų dirbti toje pačioje vietoje nėra kažkas blogo. Svarbiausia, kad Tavo aplinka būtų gera. Manyje visada buvo daug maištautojo. Labiausiai bijau akimirkos, jei atsikelsiu vieną dieną ir man nebebus įdomi kava. Nors Crooked Nose & Coffee Stories susikūriau savo žaidimų aikštelę, ji kasdien kinta. Pokalbio pradžioje pasakojau, kaip viskas prasidėjo nuo knygos idėjos, per penkis metus jos dar parašiau vos 10%.

Nuotraukos: Justė Kulikauskaitė
 

Karolis Vyšniauskas

Įsijungi Karolio laidą “Man 20-keli” ir iškart pakyla nuotaika. Kai aplink tiek daug destruktyvios, prastos kokybės žurnalistikos, Karolis, kuriam pačiam 20-keli, kuria naują žiniasklaidos kultūrą. Nors neapkalbinėja ir nerašo apgaulingų antraščių, jo reitingai auga. O kartu su jo radijo laidų perklausomis, auga ir poreikis pasakoti  įdomias istorijas. Kas sakė, kad pozityvi žurnalistika mirusi? Karolis gyvas pavyzdys, kad įdomi ir kita gyvenimo pusė. Susitikom pasikalbėti apie gyvenimo ir darbo virtuvę - kaip prasidėjo jo, kaip žurnalisto, karjera, kaip jis gavo radijo laidą ir kaip galima puikiai gyventi dirbant sau. Aptarėm ir emociškai sunkesnę darbo pusę: finansus, stresą, projektus bei strategijos stoką (o gal jos išvis nereikia?)…kalbėjom atvirai apie viską, ką visi tyliai išgyvenam, kas visiems skauda, kas džiugu, tik garsiai aptarinėti nedrąsu. 

 

Ar gali trumpai nupasakoti, ką šiuo metu veiki? Kur rašai, kalbi?  

Jei trumpai, tai viskas vienas didelis chaosas. Nors kitaip darbo net neįsivaizduoju - viena diena viename radijuje, kita kitame. Tuoj bus Kino Pavasaris, irgi daug darbo. Visada norėjau daryti tik tuos dalykus, kurie mane domina. Nemanau, kad būčiau laimingas rašydamas į vieną laikraštį penkias dienas per savaitę. Mane domina jauni žmonės ir man labai patinka šią temą gvildenti įvairiuose leidiniuose. Taip pat ir su muzika - rašau daug ir į įvairius žurnalus.

Beje, man visad įdomu, kokiu kampu mane mato žmonės... Kaip tu manai, ką aš veikiu?

 

Geras klausimas. Mane jis kankina prieš kiekvieną interviu. Mūsų kartoje mažai kas dirba vieną darbą. Kalnas projektų, veiklų. Tu tikrai ne išimtis, nors tave žinau ir girdžiu per radiją, laida buvo vienas iš faktorių mane inspiravusių grįžti į Lietuvą, tad visad klausau “Man 20-keli”. Beje, labai geras pavadinimas!

Tai net ne mano idėja, apie pavadinimo atsiradimą pasakojau pirmoje laidoje. Marija Kavtaradzė sukūrė filmą ,,Man dvim keli’’, jis apie kelis jaunuolius, vaikštančius naktinio Vilniaus gatvėmis. Jie eina į skirtingus barus, bet kaskart nors vienam iš jų kažkas nepatinka. Ateina rytas. Jie randa save kažkur užmiestyje, praėjo visa naktis, o jie taip ir neapsisprendė, ką toliau veikti. Tai graži metafora, kalbanti apie jaunų žmonių negebėjimą apsispręsti, priimti sprendimų. Tačiau pats filmas kurtas jaunų žmonių, todėl tai linksma saviironija. Idėja man labai patiko, paprašiau Marijos, kad leistų naudoti pavadinimą ir taip su jos sutikimu gimė “Man 20-keli”.

 

Radijo tema labai įdomi. Juk pats formatas ilgą laiką merdėjo, kol vieną dieną ėmė lyg visai iš niekur ir sugrįžo. Galbūt net ne tradicinio radijo formatu?  Podkastai tapo neatskiriama mūsų kartos gyvenimo dalimi. Kaip tu ir sakei, tai daug intymesnis formatas. Klausantis tavo laidų, gan atvirų pašnekesių, atrodo, kad jos viduje įžiebią kibirkštį. Atrodo, kad tu ne vienas, kad yra daug daugiau žmonių taip pat galvojančių ir besirenkančių netradicinį darbą. Juk jei jiems viskas pavyksta, pavyks ir tau - tai labai stipri žinutė.


Aha, labai supaprastinus laidos idėją, sakyčiau, kad ji egzistuoja tam, kad įkvėptų kitus žmones imtis juos žavinčių veiklų, kad jie jaustųsi esantys bendruomenės dalimi. Netgi tiesiogiai  nepažįstant laidos pašnekovų, gyvenant skirtinguose miestuose, atrodo, kad juos ir klausytojus sieja stiprus ideologinis. Tai savaime labai padrąsina.

"Klausantis daugelio kitų pokalbių, sėkmės istorijų lietuviškos žiniasklaidos pasaulyje atrodo, kad esi labai vienišas, kad tave supa konservatyvūs, siauresnio mąstymo žmonės. Ir tu pradedi galvoti, kad čia viskas demotyvuoja.  Bandau atrasti žmones, kurie įkvepia."

Aš neieškau žymių sėkmės istorijų, man įdomūs dar neatrasti personažai. Kartais juos idealizuoju, bet tik todėl, kad jie savęs neįvertina, bent jau palyginus su sėkmės istorijas pasakojančiais personažais. Beje, jei kalbu su 23 metų žmogumi, tai kalbu ją ir jį laikydamas ne jaunuoliu, o tiesiog visaverčiu visuomenės atstovu. Mano pokalbiai ne hierarchiški. Kalbame apie rimtus dalykus - Lietuvos ateitį, situaciją, švietimą.

 

Papasakok, kaip prasidėjo “Man 20-keli”.

Anksčiau Žinių Radijuje vedžiau laidą apie muziką. Po kurio laiko pradėjau jausti, kad jau beveik išsisėmiau, norėjosi kažko naujo. Nors man muzika visada buvo be galo įdomi tema, į ją besigilindamas, susipažinau su daugybę kitų jaunų kūrėjų iš skirtingų meno sričių. Jaučiau, kad viešojoje erdvėje apie juos nėra daug kalbama, pats norėjau daugiau sužinoti. Apie savo idėją papasakojau radijui, jiems idėja patiko, bet pasiūlė parašyti į spaudos radijo ir rėmimo fondą. Iš dalies tai šviečiamoji laida, gal kiek mažiau komerciškai patraukli, o radijui reikia rėmimo. Paramą gavom, bet ji buvo labai nedidelė, užteko tik porai mėnesių, bet laida beveik iškart susilaukė pasitikėjimo, augo auditorija.

 

Papasakok apie savo pradžią. Kur studijavai, ką veikei po studijų?

Aš visada rašiau. Kaip jau minėjau, iš pradžių labiausiai domino muzika. Albumų recenzijas alternatyviam portalui ore.lt rašiau dar mokykloje. Tada įstojau į žurnalistiką Vilniaus universitete, ten leidome studentų laikraštį „Studentų era“, dirbau kituose leidiniuose – „Veide“, dabar nebeleidžiamame „laikas.lt“ žurnale. Vienu metu nusprendžiau, kad noriu dirbti tik su muzika. Priėmiau Lietuvos atlikėjų asociacijos “Agata” kvietimą prisijungti. Mano pareigos buvo dirbti su lietuviškos muzikos viešinimo projektais.

Vienas iš tų dalykų, ką darydavo mano pakeistas žmogus, buvo laida apie muziką Žinių Radijuje. Tai buvo labai keistas atėjimas į radiją. Dažniausiai turėtum būti perėjęs kalbos kirčiavimo, pokalbio valdymo patikrinimus. Šitų dalykų buvau mokęsis universitete, kai VU studijavau žurnalistiką. Atsimenu, Start FM dariau laidų ciklą apie muziką, gavau 7tą ar 6tą.

Visad galvojau, kad radijas nėra mano stiprioji pusė, bet kadangi man laida atiteko, atrodė, kad tai tiesiog per gera galimybė, kad jos atsisakyčiau. Kai mane nusivedė į radiją, pristatė ir sakė: “Va, Karolis, susipažinkite, jis bus naujas vedėjas”. Vadovė nieko nesuprato, juk taip niekas nedaro. Neturėdamas, ko prarasti sakiau, kad mane domina radijas, turiu šiek tiek patirties… Esu dėkingas, kad davė šansą. Pradžioje dariau labai daug klaidų, darau ir dabar. Aš nesu tipinis radijo vedėjas. Mano požiūris į radiją kiek kitoks - jį formavo podkastai, amerikietiško ir britiško radijo kultūra. Mano balsas daug tylesnis, greitesnis, mažiau aiškus. Pašnekovų nespaudžiu. Jei klausai NPR laidų (National Public Radio Amerikoje), tau mano stilius bus prieinamesnis, artimesnis, jei ne, tiesiog skambėsiu kitaip negu dauguma kitų Lietuvos  radijo pranešėjų.

 

Kai darai kažką savo - kuri naują projektą, turi idėją ir į ją investuoji daug laiko bei emocijų, tylos akimirkomis sukausto baimė. O jei nepavyks? Juk rizika didžiulė. Aš tai jaučiu kasdien su “Ką žmonės dirba visą dieną”, nors džiaugsmas, kad suteikiau sau galimybę kurti šį projektą, pats darbas mane džiugina ir tas džiaugsmas užgožia baimę. Bet nemeluosiu, baisu labai. Ar ir tau taip būna?

Nebijok! Tiksliau, žinok, kad baimė neišvengiama vykdant bet kokį savo projektą, priimk ją kaip proceso dalį. Ir susitaikyk, kad pradžioje ne viskas pavyks. Kai prisimenu savo pirmas laidas, kai bandau jų klausyti, man prieš save net gėda pasidaro, atrodo, ką aš ten dariau, kodėl nesugebėjau klausimo normaliai suformuluoti?

Nors ir dabar, manau, kad dar tik esu priartėjęs prie savo idealo, o ne jį pasiekęs. Mano didžiausi autoritetai, kaip jau sakiau, yra amerikiečių laidų vedėjai. Kai lygini save su jais, atrodo kad esi toks ‘pasidaryk pats’ tipas, toks avantiūristas. Nors Lietuvoje gera, nes galima eksperimentuoti, yra labai daug vietos ir galimybių kūrybai. NPR man eterio niekas neduotų, o čia aš turiu vietos bei laisvę realizuoti savo idėjas.

 

Kai tik pradėjai savo projektą, ar buvo kažkoks vienas dalykas, kurį tu sau pasakydavai nerimo akimirkomis?

Jaučiau, kad tai, ką darau nekenkia, kad tai ‘varo’ visuomenę į priekį. Darau tai, kuo tikiu, todėl ir motyvacija nuoširdi. Būtent todėl niekada nedirbau viešųjų ryšių agentūroje, kur reikia tiesiog vykdyti užduotis. Aš prieš save blogai jausčiausi, nors atlyginimas tikrai būtų didesnis. Suprantu, kad iš principo darau tai, kas teisinga ir prisidedu prie naujų idėjų skleidimo… Tai pozityvu. Laidoje kalbu ir apie LGTB teises - tai, kas Vakarų visuomenėse yra natūralu ir nekelia klausimų, o pas mus dar yra diskutuotina tema. Taip pat su feminizmu, gyvūnų teisėmis, apskritai socialinėmis temomis. Manau, kad edukaciniai laidos aspektai mane stipriai motyvuoja.


 

Suprantu tavo motyvaciją. Kai tokiu būdu žiūri į savo projektus, tada dienomis, kai supranti, kad esi labai pavargęs, kai atrodo, kad jau nebeišlipsi iš lovos, bet žinai, kad tavo darbai atneša gėrio bei naudos ne tik tau, bet ir kažkam kitam, tada ir atsikelti lengviau.

Išties, kai tu vien freelancini, o aš vien freelancinu, ir nors turiu laidas, kurios įvyksta kiekvieną pirmadienį bei antradienį, ir rašau į ,,Verslo Klasę” ir kitus žurnalus kartą per mėnesį. Nors turiu deadlainus,  tvarkaraštis vis tiek priklauso nuo manęs. Ir kartais žinau, kad jei neatsikelsiu devintą ryto, kaip planavau, bet iš lovos išlipsiu dešimtą,  niekas nuo to nepasikeis. Niekas neatsiųs įspėjimo.

Atsimenu, kai dar turėjau pastovų darbą, nuolatos vėluodavau į susitikimus. Ofise buvo tradicija, kad jei pavėluoji, kitą dieną turi atnešti saldainių ar sumuštinių. Tokia juokinga bausmė. Atsimenu, aš nešdavau ir nešdavau tuo sumuštinius. O paskui jau pasidarė nebejuokinga. Vėliau ta pati kompanija leido pereiti prie laisvo darbo grafiko.

Apibendrinant, išties sunku įsprausti save į rutinos rėmus, nors kartais dirbasi geriausia nuo dviejų nakties iki keturių ryto…. Visada stengiuosi išnaudoti gerą darbo energiją, o kitą dieną leidžiu sau gerai išsimiegoti. Nors tada susijaukia savaitės grafikas… Kartais galvoju, kad turėdamas labai aiškiai apibrėžtą rutiną daug daugiau padaryčiau ir tikrai mažiau stresuočiau.

karolis vysniauskas

 

Kartais tenka kalbėtis su studentais arba su žmonėmis, kurie nori pradėti dirbti sau. Juos dažnai gąsdina, kad bus sunku susirasti klientų. Tai labai žmogiška baimė, o man baisu, kad imsiu ir tik dėl finansinių priežasčių pradėsiu dirbti su klientais, su kuriais galbūt nenorėčiau dirbti. Tada bus nuobodu, lyg dirbčiau nemėgstamą darbą… O pradžioje kyla žemiški klausimai. Kokie tavo patarimai, kaip susirasti pirmus klientus, kaip gimsta ryšiai?

Visos vietos, kur rašiau... tiesiog nusiųsdavau laišką redaktoriui. Darbo taip paprastai neprašiau, turėjau idėją, ją pasiūliau, redakcijai tiko ir patiko, todėl leido pabandyti. Manau, reikia sudominti. Taip pat ir su “Delfi”. Man atrodė, kad spaudoje trūko analitinių straipsnių apie muziką. Kaip tik buvo Lady Gaga koncertas, ji buvo pirma tokia didelė žvaigždė, atvykstanti į Lietuvą. Daug analizavau situaciją, mąsčiau apie tai, ką mums reiškia jos koncertas. Savo mintis nusiunčiau į “Delfi” redakciją, jie straipsnį išspausdino.  Dabar ten jau rašau mažiau, bet kai yra kažkokia tema apie muziką, gaunu pasiūlymą apie tai parašyti.

Tas pats su ,,Verslo Klase”, tiesiog pasiūliau temą. Manau, pirmas kontaktas turi būti iš tavo pusės, bet ir idėja turi kažkaip praturtinti leidinį. Gal pačioje pradžioje reikia nebijoti nemokamo darbo.

"Lietuva nėra didelė, čia žmonių nėra daug, man atrodo, kad žurnalistikos srityje reikia rasti savo nišą, tada daug rašyti ir taip tu susikursi savo poreikį. Žmonės žinos, kad tu toks, gerai rašai apie tai ir kai jiems reikės, kvies būtent tave."

 

Yra toks posakis apie mūsų kartą: matom svajonę, bet kalno ne. Juk mums tikrai dažnai pritrūksta kantrybės. Dvidešimt metų viename darbe nebedirbsim, jau 2 atrodo labai daug. Mes nemėgstam procesų, nepakenčiam biurokratijos, susidūrus su sunkesnėmis akimirkomis dingsta motyvacija…

Išmokau džiaugtis mažais momentais. Nežinau, kaip teisingai tai apibūdinti, bet neturiu vieno didelio tikslo. Man svarbu būti laimingam. O laimė ateina darant gerą visuomenei. Kas konkreciai tai bus, nėra taip svarbu. Todėl mano veikloje pokyčiai vyksta gan neplanuotai. Šį rudenį praleidau Vokietijoje, “Deutsche Welle” redakcijoje, rašiau anglų kalba, o darbą radau vienai draugei tiesiog man atsiuntus skelbimą, kad yra ieškomi žurnalistai iš Baltijos šalių. Aš ir dabar jiems rengiu tekstus iš Vilniaus.

Tad mano tikslai labai abstaktūs: norėjau daugiau rašyti angliškai ir į didesnius žurnalus. Tačiau neturiu kažkokio konkretaus tikslo. Nors gal reikėtų… Į “New Yorker” rašyti neatsisakyčiau. Neseniai su Karoliu Strautnieku kalbėjom, kad būtent tokia buvo jo svajonė. Dabar ėmė ir išsispildė - jo iliustracijos atsirado “New Yorker” žurnale. Nors karjeros atžvilgiu, mano nuoširdi motyvacija yra neturint skolų daryti tai, ką noriu.

 

Dažnai pabaigus vieną didelį projektą, ypač kai į jį visa širdimi įsitrauki, supranti, kad nepagalvojai apie naujus klientus, naujus darbus. Klientų ieškojimas yra beveik kaip atskiras darbas, o kartais ir didelė distrakcija. Būna, kad turiu klientą, darbą baigiu, sumoka, o tada… tuščia. Ta tuštuma pradeda augti į šiokį tokį nerimo jausmą, ypač kai banko sąskaita irgi pradeda tuštėti.

Faktas, kad nori nenori pinigai motyvuoja. Per paskutinius 9 metus, kai čia gyvenu, Vilnius labai pabrango. Nors mano alga irgi pakilo. Kartais norint gyventi Vilniuje turi daug dirbti, negali sau leisti per daug atsipalaiduoti. Manau, visi panašiai jaučiasi. Ypač kino industrijoje. Realybėje didžioji dalis tavo pajamų atitenka bazinių išlaidų padengimui, o svajonės siekimas tampa šiokia tokia prabanga - atsiranda stabdis. Neturiu tos prabangos visada į save investuoti. Būtų šaunu turėti butą Vilniuje ir nemokėti nuomos… Bet taip nėra, todėl kiekvieną kartą save reikia natūraliai nuteikti ir palaikyti.

O ir naujos galimybės dažnai ateina savaime. Kartais net nežinai, kaip kažko nori, kol tą dalyką gauni. Neseniai spontaniškai nusipirkau bilietus į Berlynalės festivalį. Tai vienas kertinių Europos kino renginių - dabar to laukiu ir tai motyvuoja.

"Manau, svarbiausia matyti ne kalną, bet turėti mažesnius dalykus, kurių tu lauki. Vienas didžiulis nepasiekiamas tikslas sukuria nuolatinį nepasitenkinimo jausmą. Reikia stengtis būti laimingam čia ir dabar, taip pat rūpintis savo aplinkiniais, o jei dar už tai gauni pinigus - fantastika."

 

 

Ar yra formulė, kaip sėkmingai pradėti projektą?

Nežinau ar mano patarimai geri, nes niekada nieko gerai neapskaičiuoju. Turbūt yra žmonių, kurie jau pačioje pradžioje viską labai susiplanuoja. Net grįžtant prie “Man 20-keli”, pačioje pradžioje buvau suplanavęs ne daugiau kaip penkis svečius. Tikrai neturėjau plano, ką reiktų daryti, jei kažkas nepavyktų. Žinojau, kad žmonių yra, tad ir kalbinti, ką bus. Galvojau, “pabandom”. Taip ir “bandom” iki šiol.

 

Kaip suprantu, nuo pat pradžių negalvojai, kad tai bus žymi radijo laida, o tu - žinomas jos vedėjas?

(Juokiasi). Ne, tikrai ne. Mano motyvacija dažniausiai būna: ar tai būtų faina padaryti? Jei taip. Darom! Reikia visada žiūrėti, kokios aplink yra galimybės.

"Jų visada yra. Kartais aš į viską žiūriu, kaip į žaidimą. Atsiranda pasiūlymų, aš juos priimu, niekada neturiu kažkokių didelių garantijų ir tikrai neįsivaizduoju, ką veiksiu po pusmečio. Šiuo metu man tai teikia džiaugsmo."

Kai galvosiu, kad užteks chaoso, kažką keisiu.

 

Kai tik pradedi dirbti sau, viskam sakai “taip”. Bet juk kažkada reikia pradėti sakyti “ne”.

Kartais iškart aišku, kad ne pakeliui. Neseniai pradėjau atsisakinėti pasiūlymų, tačiau vis dar mokausi. Nors vis dažniau suprantu, kad ir patinkančiam projektui neturiu laiko.  Tada sakyti “ne” yra sunkiausia. Visada gerbiu kažką siūlantį žmogų, jo laiką. Nebūtina susigadinti santykių, juk tuo kontaktu bus galima pasinaudoti vėliau… Pradėjau galvoti apie savo emocinę sveikatą ir vertinti poilsio laiką. Neseniai gavau pakvietimą į radijo laiką, dalyvauti negalėjau, todėl parekomendavau kitą žmogų. Nereikia vaidinti arogantiško, baisiai užsiėmusio ir visada viską imti tik sau. Mano dabartinė filosofija yra ta, kad reikia daugiau ilsėtis ir išmokti atsitraukti nuo darbų.

 

Būtent, juk freelancinant gali dirbti nuo pat ryto iki vėlaus vakaro, kol pradedi lakstyti kaip be galvos. Tada nebesupranti, kas gerai, o kas ne. Sukuri labai mažai tikros naudos, bet nuolat jautiesi pavargęs.

Tai viena pagrindinių problemų ir freelancinimo minusų. Visad galvoji, kad gali padaryti daugiau ir taip niekada neišeini normalių atostogų. Pradedi stresuoti. Reikia išmokti suprasti, kas ir kodėl vyksta, ir išmokti savikontrolės. Dar tik su tuo pradedu susipažinti.

Tekstas: Rasa Jusionytė

Nuotraukos: Justė Kulikauskaitė

Greta Madline

Greta Madline

Siūlei pokalbiui susitikti aštuntą ryto. Dažnai socialinėse medijose matau Tavo studijos nuotraukas - dangus toks vos vos rožinis, dar turbūt net ne septynios ryto, o Tu jau darbe, daraisi kavą, pradedi darbą...

Aha. Aš ryto žmogus. Skaičiau, kad visi menininkai dirba naktimis, geriausios idėjos gimsta tarp trijų ir keturių ryto. Būna ir man tokių akimirkų, kai ilgai darbuojuosi studijoje ir nuovargis susimaišo su kažkokia nakties magija. Tada kažkas gimsta. Bet man patinka rytai. Patinka išeiti iš namų, kai dar aušta, viskas ramu, visi miega. Mano mama tokia pat, ji atsikelia paryčiais. Ankstus rytas jai lyg ritualas.

O kodėl grįžai į Klaipėdą?

Pirmus metus mokiausi universitete Londone Central Saint Martins universitete, tada tęsiau studijas Leeds College of Art. Kaip ir daugeliui po studijų man buvo gan ‘gili’ depresija, nebežinojau, kas esu, ko noriu, ką toliau daryti. Norėjosi būti arčiau šeimos, artimos aplinkos. Plius, mano brolis čia turėjo butą. Jis jūreivis, išplaukia ilgam, tad buvo, kur įsikurti. Klaipėdoje mano išlaidos buvo labai mažos, gavau laisvę kurti, šiek tiek atsigauti.

Mes pažįstamos nuo vaikystės, kartu ėjome į mokyklą. Abi galim paliudyti, kad Klaipėda - nuostabus miestas, ypač vaikystėje. Tik gaila, jog mažai kas čia lieka, grįžta bei kuria. Ir tikrai niekas neįsivaizduoja, kaip čia reikia eiti į darbą.

Tikrai įmanoma. Pačioje pradžioje man pasisekė - dabar geros draugės, tada dar tik kolegos Neringa, Viktorija ir Jūratė mane priėmė ir rūpinosi savo studijose. Tačiau jau pradžioje supratau, kad Klaipėdoje reikės daug kovoti - žmonės yra nepripratę prie mano darbo procesų, mąstymo. Aš viską matau kitaip, o mano užsakovai dažniausiai daug vyresni. Negaliu bumbėti, aš gyvenau ir mokiausi užsienyje, mano patirtis kitokia. Tačiau, mano didžiausias indėlis, edukuoti bei dalintis. Tada augs ir gerės industrija. Todėl kai man(labai dažnai sako: “reikia logotipo”, aš nepykstu. Geri klientai prašo koncepto, klientai nesuprantantys brandingo prašo logotipo. Tada aš bandau paaiškinti, kas yra brandas, kaip gimsta geras logotipas. Taip esu labai daug klientų praradusi. Net ne netekusi, o atsisakiusi. Jau išmokau matyti, su kuo nesusišnekėsiu.  

Ką šiuo metu veiki?

Turiu daug klientų Klaipėdoje, įdomių projektų, ypač dėl jų įkūrėjų. Man visad patinka reprezentuoti kūrybingus žmones. Jau kelis metus daug dirbu renginių pasaulyje. Kūriau Karklės festivalio identitetą. Dirbu su Klaipėdos Duona. Labai neseniai pradėjau naują darbą CandyShop studijoje Vilniuje - sakau darbą, nors viskas freelance.  

Niekda nedirbai agentūroje, visada pati sau. Atrodo pasirinkai sunkesnį kelią. Kokia buvo Tavo pradžia?

Man taip natūraliai išėjo. Po studijų jau iškart pradėjau gauti nors ir mažus, bet darbo pasiūlymus. Universitete buvau labai aktyvi, labai daug visur rašydavau, norėjau kuo greičiau pradėti dirbti, bet pasiūlymai dažnai nuvildavo. Atrodė, kad junior graphic designer darbas - nieko gero, kad turiu daugiau potencialo, ir daug energijos, kurią kartais tokiuose agentūrose labai ‘išgręžia’. Šiaip baisiausia buvo, kad bus neįdomu. Beveik iškart po studijų grįžau į Klaipėdą. Dar prieš išleistuves universitete gavau tokį kaip ir darbą Klaipėdoje dekoro studijoje.

Papsakok apie pirmąjį darbą Klaipėdoje.

Tai tikrai nebuvo svajonių darbas! Kūriau viską nuo lankstinukų, iki visokių lipdukų ant sienų. Man ten bedirbant, studija pradėjo gauti vis daugiau verslo klientų. Taip gavau savo pirmą rimtą darbą - restoraną Varną Nidoje.  Buvo truputį keista, nes nors viską padariau labai greitai, sulaukėm labai daug gerų reakcijų. Tada pradėjo sklisti kalbos apie mane, lėtai daugėjo klientų.

Kai žmonės galvoja pradėti dirbti sau, dažniausiai atrodo, kad pagrindinė problema bus susirasti klientų.

Nežinau. Man gal pasisekė. Tik dabar pirmą kartą gyvenime ieškau.

 Kaip ieškai?

Rašau emeilus, einu į susitikimus. Supratau, kad galiu ieškoti, nes jau žinau, ko noriu. Kai nežinai ir reikia tik užsidirbti, tada reikia viską išbandyti. Aš ankščiau viskam drąsiai sakydavau ‘taip’ - esu dirbusi net su traktorių kompanija.

Ar daug mąstai apie santykius su klientais, komunikacijų kultūrą?

Aš labai dėsninga. Mėgstu, kai man pradžioje parašo emeilą, viską išdėsto, bet jei iškart klausia kiek kainuos, žinau, kad čia ne mano klientas.  Kartais gaunu tiesiog  žinutę, net ne laišką, ir klausia tik kainos. Kažkada buvo, kad tikrai labai ne daug prašydavau. Nors visi pradžioje nedaug prašo ir tokie etapai reikalingi, nes tada labai daug mokaisi. Imi, imi, daug dirbi, o po to ateina toks laikas, kai pradedi atsirinkti.

 

Gretos studija. 

Pakalbėkim apie pasirinkimus. Per pastaruosius keletą metų Tavo gyvenime vyko ir vyksta labai daug pokyčių - keičiasi planai, šalys, dabar kraustaisi į Vilnių. Iš šalies žiūrint atrodo, jog kai tik atsiranda stabilumo, Tu iškart viską pradedi keisti. Negi Tavęs tokie dideli pokyčiai negąsdina?

Man labai reikia stabilumo. Mane iškart išmuša iš vėžių, jei aš neturiu nieko stabilaus. Tačiau neseniai supratau, kad mano darbas mano gyvenime yra vienintelis stabilus dalykas. Nesvarbu, kas keisis, kur aš gyvensiu, bet aš dirbsiu.  

Juk komfortas, gyvenimo ir darbo balansas taip pat labai svarbūs.

Kai tik pasiekiu komforto stadiją, žinau, pasiekiau kažkokių tai savo tikslų. Prieš Kalėdas supratau, kad Klaipėdoje jau turiu daug - nuostabią studiją, draugų ratą. Pajutau, kad man viduje vėl atsirado kažkoks kirminas. Griaužia, sako - stovi vienoje vietoje. Kažkur pasąmonėje kažkas kirba. Tada užeina bloga nuotaika ir supranti, kad atėjo laikas kažką keisti. Tada pradedi rašyti daug emeilų, bendrauti. Prasideda ieškojimų, bei pokyčių stadija. Pridarau daug sprendimų ir labai greitai. Po kokio mėnesio tokių virsmų, manė apima baimė.

 Gretos studija

Gretos studija

Baimė - bjauri. Juk iškart dingsta pasitikėjimas savimi, entuziasmas.

Aha, ta baime ne tokia, kaip aukščio baimė, kai pradeda drebėti kojos. Turiu omenyje nerimo jausmą. Jis dusinana. Nebegali nieko planuoti, strateguoti, ir dažnai pridarai greitų bei nevykusių sprendimų.

Ar jau išmokai ją kontroliuoti? Nepanikuoti?

Reikia save pažinoti. Man tokia baimė ateina vėliau, todėl aš ją ir save bandau apgauti:  pridarau labai daug sprendimų, ir labai labai greitai. Kai jau pasidaro visai blogai, aš sau vis kartoju, kad viskas bus gerai. Taip ir būna. Dar labai tikiu, kad reikia stebėti savo aplinką. Per paskutinius mėnesius, kur benueidavau Klaipėdoje, visur atsirado sienos. Atrodė lyg kad esu kažką įsikibusi, ir jau reikai paleisti. Tada ir reikia daryti drastiškius sprendimus.

Mano tokie niūroki klausimai, bet vistiek paklausiu: tu tiesiog trykšti energija, negi niekada nepervargsti ir nepavargsti?

Paravargstu žiauriai. Bet kai jau taip būna, aš privalau pabūti viena. Ne studijoje, ne kažkaip intelektualiai, o taip paprastai namie, lovoje, su holivudiniais filmais. Aš jau net žinau, kad privalau taip bent jau vieną dieną per mėnesį. Kitaip bus negerai. Gal ir ne pats tinkamiausias atsipalaidavimo būdas, bet užtat labai padeda.

Ar kada galvojai, kas Tave motyvuoja?

Man atrodo motyvaciojos yra išmokstama. Ji atsiranda ir stiprėja, kai Tavo padarytas darbas yra įvertinamas, jis kažką keičia. Būna išgyveni tokią viską įprasminančią akimirką. Jei bent kartą gyvenime kažko taip nuoširdžiai siekei, ir daug dirbai ir Tau bent kartą pasiekė, Tu pajunti savo potencialą, žinai, kad gali toliau tobulėti. Tada Tau šakės, viskas, nebegali nedirbti sau. Kaip narkotikai. Pasidarai priklausomas ir nori vis daugiau. Tom akimirkom, kai tingi lipt iš lovos, tos akimirkos ir motyvuoja.

 

Greta Madline

 

Žinau, jog pradėjai savo mados liniją. Nors ir esi dizainerė, tai Tavo idėjinis projektas. O dabar, kai kartu einame gatve, Tave stabdo žmonės ir giria, klausia iš kur čia...

Nežinau ar tai mados linija. Kai mokiausi pirmam kurse, vienintelis dalykas kuris man nesisekė buvo mada. Nors ne, norėčiu perfrazuoti, dėstytojams atrodė, kad man mada nesiseka. Man kurti patiko, aš visada begalo eksperimentavau. Kiek tik įmanoma ir ekstremaliai. Kartais, kai pažiūriu į senas nuotraukas, net baisu pasidaro. Su laiku atsirado stiliaus jausmas, skonis, bet visada turėjau natūralų norą išsiskirti. Nuo paauglsytės iki dabar - nors ta paauglystė turbūt vis dar nepraėjo. Tas noras ekserimentuoti ir suvedė su Gyčiu Jaudžimu. Jis siuva, aš jį skatinu, idėjas kuriam kartu, mes vienas kitą papildom.

Pirmą kolekcija vadinmosi ‘Pxxx’ – mus buvo užknisusi visa mados industrija Lietuvoje. Atrodė, kad niekas nieko nekuria, nėra tikrų kūrybinių inovacijų. Man pradėjo darytis pikta. Vėliau supratau, kad daug dizainerių norėdami išsilaikyti kreipia dėmesį į klientūrą. Suprantu, kad pirkėjai labai susikaustę, taip atsiranda toks uždaras ratas. Net ir tą supratus, mane toliau labai siutino, kad jauni žmonės neeksperimentuoja. Tada gimė ‘F***it, jis vis dar turi šiek tike tokio ‘fuck it’ mentaliteto, bet yra ir daug solidesnis.

Su Tavim kalbant atrodo, jog Tu praleidi labai daug laiko galvodama apie darbą. Ar turi strategiją, kaip nebegirdėti ir nebematyti triukšmo, ir viską ramiai nepanikuojant apmąstyti?

Labai dažnai randu užrašų knygučių, kurias aš kažkada taip bemąstydama pradėjau. Beje, aš labai mažai paišau. Visi dizaineriai paišo, o aš rašau. Šiuo metu su savimi nešiojuosi penkias užrašų knygutes. Vieną daug naudoju, kita mano kalendorius, aš negaliu niekaip naudotis juo telefone, galvoju, kad kaip dizainerė turėčiau susikurti savo užrašafkę. Turiu dar vieną knygutę kūrybinėm idėjom. O dar vieną knygutę, turbūt pačią gražiausią, naudoju užsirašyti nugirstas idėjas, įkvepiančias frazes.

Dar visada rašausi sąrašus, ką reikia nuveikti. Šiuo metu vienas iš darbų tame sąraše - susigalvoti penkių metų planą. Kolkas tai tik užmojis, bet jei jau užrašyta - pirmas žingsnis žengtas. Universitete rašydavau dar daugiau, kartais net baugu pasidaro, kad vis mažiau laiko lieka kurti. Kažkada radau seną studijų laikų knygutę, ten rašydavau savo ateities planus, svajonių projektus. Supratau, kad beveik viską iš to sąrašo galiu išbraukti - padaryta. Pasidarė labai gera.

Tekstas: Rasa Jusionytė

Nuotraukos: Justė Kulikauskaitė