Greta Madline

Greta Madline

Siūlei pokalbiui susitikti aštuntą ryto. Dažnai socialinėse medijose matau Tavo studijos nuotraukas - dangus toks vos vos rožinis, dar turbūt net ne septynios ryto, o Tu jau darbe, daraisi kavą, pradedi darbą...

Aha. Aš ryto žmogus. Skaičiau, kad visi menininkai dirba naktimis, geriausios idėjos gimsta tarp trijų ir keturių ryto. Būna ir man tokių akimirkų, kai ilgai darbuojuosi studijoje ir nuovargis susimaišo su kažkokia nakties magija. Tada kažkas gimsta. Bet man patinka rytai. Patinka išeiti iš namų, kai dar aušta, viskas ramu, visi miega. Mano mama tokia pat, ji atsikelia paryčiais. Ankstus rytas jai lyg ritualas.

O kodėl grįžai į Klaipėdą?

Pirmus metus mokiausi universitete Londone Central Saint Martins universitete, tada tęsiau studijas Leeds College of Art. Kaip ir daugeliui po studijų man buvo gan ‘gili’ depresija, nebežinojau, kas esu, ko noriu, ką toliau daryti. Norėjosi būti arčiau šeimos, artimos aplinkos. Plius, mano brolis čia turėjo butą. Jis jūreivis, išplaukia ilgam, tad buvo, kur įsikurti. Klaipėdoje mano išlaidos buvo labai mažos, gavau laisvę kurti, šiek tiek atsigauti.

Mes pažįstamos nuo vaikystės, kartu ėjome į mokyklą. Abi galim paliudyti, kad Klaipėda - nuostabus miestas, ypač vaikystėje. Tik gaila, jog mažai kas čia lieka, grįžta bei kuria. Ir tikrai niekas neįsivaizduoja, kaip čia reikia eiti į darbą.

Tikrai įmanoma. Pačioje pradžioje man pasisekė - dabar geros draugės, tada dar tik kolegos Neringa, Viktorija ir Jūratė mane priėmė ir rūpinosi savo studijose. Tačiau jau pradžioje supratau, kad Klaipėdoje reikės daug kovoti - žmonės yra nepripratę prie mano darbo procesų, mąstymo. Aš viską matau kitaip, o mano užsakovai dažniausiai daug vyresni. Negaliu bumbėti, aš gyvenau ir mokiausi užsienyje, mano patirtis kitokia. Tačiau, mano didžiausias indėlis, edukuoti bei dalintis. Tada augs ir gerės industrija. Todėl kai man(labai dažnai sako: “reikia logotipo”, aš nepykstu. Geri klientai prašo koncepto, klientai nesuprantantys brandingo prašo logotipo. Tada aš bandau paaiškinti, kas yra brandas, kaip gimsta geras logotipas. Taip esu labai daug klientų praradusi. Net ne netekusi, o atsisakiusi. Jau išmokau matyti, su kuo nesusišnekėsiu.  

Ką šiuo metu veiki?

Turiu daug klientų Klaipėdoje, įdomių projektų, ypač dėl jų įkūrėjų. Man visad patinka reprezentuoti kūrybingus žmones. Jau kelis metus daug dirbu renginių pasaulyje. Kūriau Karklės festivalio identitetą. Dirbu su Klaipėdos Duona. Labai neseniai pradėjau naują darbą CandyShop studijoje Vilniuje - sakau darbą, nors viskas freelance.  

Niekda nedirbai agentūroje, visada pati sau. Atrodo pasirinkai sunkesnį kelią. Kokia buvo Tavo pradžia?

Man taip natūraliai išėjo. Po studijų jau iškart pradėjau gauti nors ir mažus, bet darbo pasiūlymus. Universitete buvau labai aktyvi, labai daug visur rašydavau, norėjau kuo greičiau pradėti dirbti, bet pasiūlymai dažnai nuvildavo. Atrodė, kad junior graphic designer darbas - nieko gero, kad turiu daugiau potencialo, ir daug energijos, kurią kartais tokiuose agentūrose labai ‘išgręžia’. Šiaip baisiausia buvo, kad bus neįdomu. Beveik iškart po studijų grįžau į Klaipėdą. Dar prieš išleistuves universitete gavau tokį kaip ir darbą Klaipėdoje dekoro studijoje.

Papsakok apie pirmąjį darbą Klaipėdoje.

Tai tikrai nebuvo svajonių darbas! Kūriau viską nuo lankstinukų, iki visokių lipdukų ant sienų. Man ten bedirbant, studija pradėjo gauti vis daugiau verslo klientų. Taip gavau savo pirmą rimtą darbą - restoraną Varną Nidoje.  Buvo truputį keista, nes nors viską padariau labai greitai, sulaukėm labai daug gerų reakcijų. Tada pradėjo sklisti kalbos apie mane, lėtai daugėjo klientų.

Kai žmonės galvoja pradėti dirbti sau, dažniausiai atrodo, kad pagrindinė problema bus susirasti klientų.

Nežinau. Man gal pasisekė. Tik dabar pirmą kartą gyvenime ieškau.

 Kaip ieškai?

Rašau emeilus, einu į susitikimus. Supratau, kad galiu ieškoti, nes jau žinau, ko noriu. Kai nežinai ir reikia tik užsidirbti, tada reikia viską išbandyti. Aš ankščiau viskam drąsiai sakydavau ‘taip’ - esu dirbusi net su traktorių kompanija.

Ar daug mąstai apie santykius su klientais, komunikacijų kultūrą?

Aš labai dėsninga. Mėgstu, kai man pradžioje parašo emeilą, viską išdėsto, bet jei iškart klausia kiek kainuos, žinau, kad čia ne mano klientas.  Kartais gaunu tiesiog  žinutę, net ne laišką, ir klausia tik kainos. Kažkada buvo, kad tikrai labai ne daug prašydavau. Nors visi pradžioje nedaug prašo ir tokie etapai reikalingi, nes tada labai daug mokaisi. Imi, imi, daug dirbi, o po to ateina toks laikas, kai pradedi atsirinkti.

 

Gretos studija. 

Pakalbėkim apie pasirinkimus. Per pastaruosius keletą metų Tavo gyvenime vyko ir vyksta labai daug pokyčių - keičiasi planai, šalys, dabar kraustaisi į Vilnių. Iš šalies žiūrint atrodo, jog kai tik atsiranda stabilumo, Tu iškart viską pradedi keisti. Negi Tavęs tokie dideli pokyčiai negąsdina?

Man labai reikia stabilumo. Mane iškart išmuša iš vėžių, jei aš neturiu nieko stabilaus. Tačiau neseniai supratau, kad mano darbas mano gyvenime yra vienintelis stabilus dalykas. Nesvarbu, kas keisis, kur aš gyvensiu, bet aš dirbsiu.  

Juk komfortas, gyvenimo ir darbo balansas taip pat labai svarbūs.

Kai tik pasiekiu komforto stadiją, žinau, pasiekiau kažkokių tai savo tikslų. Prieš Kalėdas supratau, kad Klaipėdoje jau turiu daug - nuostabią studiją, draugų ratą. Pajutau, kad man viduje vėl atsirado kažkoks kirminas. Griaužia, sako - stovi vienoje vietoje. Kažkur pasąmonėje kažkas kirba. Tada užeina bloga nuotaika ir supranti, kad atėjo laikas kažką keisti. Tada pradedi rašyti daug emeilų, bendrauti. Prasideda ieškojimų, bei pokyčių stadija. Pridarau daug sprendimų ir labai greitai. Po kokio mėnesio tokių virsmų, manė apima baimė.

 Gretos studija

Gretos studija

Baimė - bjauri. Juk iškart dingsta pasitikėjimas savimi, entuziasmas.

Aha, ta baime ne tokia, kaip aukščio baimė, kai pradeda drebėti kojos. Turiu omenyje nerimo jausmą. Jis dusinana. Nebegali nieko planuoti, strateguoti, ir dažnai pridarai greitų bei nevykusių sprendimų.

Ar jau išmokai ją kontroliuoti? Nepanikuoti?

Reikia save pažinoti. Man tokia baimė ateina vėliau, todėl aš ją ir save bandau apgauti:  pridarau labai daug sprendimų, ir labai labai greitai. Kai jau pasidaro visai blogai, aš sau vis kartoju, kad viskas bus gerai. Taip ir būna. Dar labai tikiu, kad reikia stebėti savo aplinką. Per paskutinius mėnesius, kur benueidavau Klaipėdoje, visur atsirado sienos. Atrodė lyg kad esu kažką įsikibusi, ir jau reikai paleisti. Tada ir reikia daryti drastiškius sprendimus.

Mano tokie niūroki klausimai, bet vistiek paklausiu: tu tiesiog trykšti energija, negi niekada nepervargsti ir nepavargsti?

Paravargstu žiauriai. Bet kai jau taip būna, aš privalau pabūti viena. Ne studijoje, ne kažkaip intelektualiai, o taip paprastai namie, lovoje, su holivudiniais filmais. Aš jau net žinau, kad privalau taip bent jau vieną dieną per mėnesį. Kitaip bus negerai. Gal ir ne pats tinkamiausias atsipalaidavimo būdas, bet užtat labai padeda.

Ar kada galvojai, kas Tave motyvuoja?

Man atrodo motyvaciojos yra išmokstama. Ji atsiranda ir stiprėja, kai Tavo padarytas darbas yra įvertinamas, jis kažką keičia. Būna išgyveni tokią viską įprasminančią akimirką. Jei bent kartą gyvenime kažko taip nuoširdžiai siekei, ir daug dirbai ir Tau bent kartą pasiekė, Tu pajunti savo potencialą, žinai, kad gali toliau tobulėti. Tada Tau šakės, viskas, nebegali nedirbti sau. Kaip narkotikai. Pasidarai priklausomas ir nori vis daugiau. Tom akimirkom, kai tingi lipt iš lovos, tos akimirkos ir motyvuoja.

 

Greta Madline

 

Žinau, jog pradėjai savo mados liniją. Nors ir esi dizainerė, tai Tavo idėjinis projektas. O dabar, kai kartu einame gatve, Tave stabdo žmonės ir giria, klausia iš kur čia...

Nežinau ar tai mados linija. Kai mokiausi pirmam kurse, vienintelis dalykas kuris man nesisekė buvo mada. Nors ne, norėčiu perfrazuoti, dėstytojams atrodė, kad man mada nesiseka. Man kurti patiko, aš visada begalo eksperimentavau. Kiek tik įmanoma ir ekstremaliai. Kartais, kai pažiūriu į senas nuotraukas, net baisu pasidaro. Su laiku atsirado stiliaus jausmas, skonis, bet visada turėjau natūralų norą išsiskirti. Nuo paauglsytės iki dabar - nors ta paauglystė turbūt vis dar nepraėjo. Tas noras ekserimentuoti ir suvedė su Gyčiu Jaudžimu. Jis siuva, aš jį skatinu, idėjas kuriam kartu, mes vienas kitą papildom.

Pirmą kolekcija vadinmosi ‘Pxxx’ – mus buvo užknisusi visa mados industrija Lietuvoje. Atrodė, kad niekas nieko nekuria, nėra tikrų kūrybinių inovacijų. Man pradėjo darytis pikta. Vėliau supratau, kad daug dizainerių norėdami išsilaikyti kreipia dėmesį į klientūrą. Suprantu, kad pirkėjai labai susikaustę, taip atsiranda toks uždaras ratas. Net ir tą supratus, mane toliau labai siutino, kad jauni žmonės neeksperimentuoja. Tada gimė ‘F***it, jis vis dar turi šiek tike tokio ‘fuck it’ mentaliteto, bet yra ir daug solidesnis.

Su Tavim kalbant atrodo, jog Tu praleidi labai daug laiko galvodama apie darbą. Ar turi strategiją, kaip nebegirdėti ir nebematyti triukšmo, ir viską ramiai nepanikuojant apmąstyti?

Labai dažnai randu užrašų knygučių, kurias aš kažkada taip bemąstydama pradėjau. Beje, aš labai mažai paišau. Visi dizaineriai paišo, o aš rašau. Šiuo metu su savimi nešiojuosi penkias užrašų knygutes. Vieną daug naudoju, kita mano kalendorius, aš negaliu niekaip naudotis juo telefone, galvoju, kad kaip dizainerė turėčiau susikurti savo užrašafkę. Turiu dar vieną knygutę kūrybinėm idėjom. O dar vieną knygutę, turbūt pačią gražiausią, naudoju užsirašyti nugirstas idėjas, įkvepiančias frazes.

Dar visada rašausi sąrašus, ką reikia nuveikti. Šiuo metu vienas iš darbų tame sąraše - susigalvoti penkių metų planą. Kolkas tai tik užmojis, bet jei jau užrašyta - pirmas žingsnis žengtas. Universitete rašydavau dar daugiau, kartais net baugu pasidaro, kad vis mažiau laiko lieka kurti. Kažkada radau seną studijų laikų knygutę, ten rašydavau savo ateities planus, svajonių projektus. Supratau, kad beveik viską iš to sąrašo galiu išbraukti - padaryta. Pasidarė labai gera.

Tekstas: Rasa Jusionytė

Nuotraukos: Justė Kulikauskaitė