Karolis Vyšniauskas

Įsijungi Karolio laidą “Man 20-keli” ir iškart pakyla nuotaika. Kai aplink tiek daug destruktyvios, prastos kokybės žurnalistikos, Karolis, kuriam pačiam 20-keli, kuria naują žiniasklaidos kultūrą. Nors neapkalbinėja ir nerašo apgaulingų antraščių, jo reitingai auga. O kartu su jo radijo laidų perklausomis, auga ir poreikis pasakoti  įdomias istorijas. Kas sakė, kad pozityvi žurnalistika mirusi? Karolis gyvas pavyzdys, kad įdomi ir kita gyvenimo pusė. Susitikom pasikalbėti apie gyvenimo ir darbo virtuvę - kaip prasidėjo jo, kaip žurnalisto, karjera, kaip jis gavo radijo laidą ir kaip galima puikiai gyventi dirbant sau. Aptarėm ir emociškai sunkesnę darbo pusę: finansus, stresą, projektus bei strategijos stoką (o gal jos išvis nereikia?)…kalbėjom atvirai apie viską, ką visi tyliai išgyvenam, kas visiems skauda, kas džiugu, tik garsiai aptarinėti nedrąsu. 

 

Ar gali trumpai nupasakoti, ką šiuo metu veiki? Kur rašai, kalbi?  

Jei trumpai, tai viskas vienas didelis chaosas. Nors kitaip darbo net neįsivaizduoju - viena diena viename radijuje, kita kitame. Tuoj bus Kino Pavasaris, irgi daug darbo. Visada norėjau daryti tik tuos dalykus, kurie mane domina. Nemanau, kad būčiau laimingas rašydamas į vieną laikraštį penkias dienas per savaitę. Mane domina jauni žmonės ir man labai patinka šią temą gvildenti įvairiuose leidiniuose. Taip pat ir su muzika - rašau daug ir į įvairius žurnalus.

Beje, man visad įdomu, kokiu kampu mane mato žmonės... Kaip tu manai, ką aš veikiu?

 

Geras klausimas. Mane jis kankina prieš kiekvieną interviu. Mūsų kartoje mažai kas dirba vieną darbą. Kalnas projektų, veiklų. Tu tikrai ne išimtis, nors tave žinau ir girdžiu per radiją, laida buvo vienas iš faktorių mane inspiravusių grįžti į Lietuvą, tad visad klausau “Man 20-keli”. Beje, labai geras pavadinimas!

Tai net ne mano idėja, apie pavadinimo atsiradimą pasakojau pirmoje laidoje. Marija Kavtaradzė sukūrė filmą ,,Man dvim keli’’, jis apie kelis jaunuolius, vaikštančius naktinio Vilniaus gatvėmis. Jie eina į skirtingus barus, bet kaskart nors vienam iš jų kažkas nepatinka. Ateina rytas. Jie randa save kažkur užmiestyje, praėjo visa naktis, o jie taip ir neapsisprendė, ką toliau veikti. Tai graži metafora, kalbanti apie jaunų žmonių negebėjimą apsispręsti, priimti sprendimų. Tačiau pats filmas kurtas jaunų žmonių, todėl tai linksma saviironija. Idėja man labai patiko, paprašiau Marijos, kad leistų naudoti pavadinimą ir taip su jos sutikimu gimė “Man 20-keli”.

 

Radijo tema labai įdomi. Juk pats formatas ilgą laiką merdėjo, kol vieną dieną ėmė lyg visai iš niekur ir sugrįžo. Galbūt net ne tradicinio radijo formatu?  Podkastai tapo neatskiriama mūsų kartos gyvenimo dalimi. Kaip tu ir sakei, tai daug intymesnis formatas. Klausantis tavo laidų, gan atvirų pašnekesių, atrodo, kad jos viduje įžiebią kibirkštį. Atrodo, kad tu ne vienas, kad yra daug daugiau žmonių taip pat galvojančių ir besirenkančių netradicinį darbą. Juk jei jiems viskas pavyksta, pavyks ir tau - tai labai stipri žinutė.


Aha, labai supaprastinus laidos idėją, sakyčiau, kad ji egzistuoja tam, kad įkvėptų kitus žmones imtis juos žavinčių veiklų, kad jie jaustųsi esantys bendruomenės dalimi. Netgi tiesiogiai  nepažįstant laidos pašnekovų, gyvenant skirtinguose miestuose, atrodo, kad juos ir klausytojus sieja stiprus ideologinis. Tai savaime labai padrąsina.

"Klausantis daugelio kitų pokalbių, sėkmės istorijų lietuviškos žiniasklaidos pasaulyje atrodo, kad esi labai vienišas, kad tave supa konservatyvūs, siauresnio mąstymo žmonės. Ir tu pradedi galvoti, kad čia viskas demotyvuoja.  Bandau atrasti žmones, kurie įkvepia."

Aš neieškau žymių sėkmės istorijų, man įdomūs dar neatrasti personažai. Kartais juos idealizuoju, bet tik todėl, kad jie savęs neįvertina, bent jau palyginus su sėkmės istorijas pasakojančiais personažais. Beje, jei kalbu su 23 metų žmogumi, tai kalbu ją ir jį laikydamas ne jaunuoliu, o tiesiog visaverčiu visuomenės atstovu. Mano pokalbiai ne hierarchiški. Kalbame apie rimtus dalykus - Lietuvos ateitį, situaciją, švietimą.

 

Papasakok, kaip prasidėjo “Man 20-keli”.

Anksčiau Žinių Radijuje vedžiau laidą apie muziką. Po kurio laiko pradėjau jausti, kad jau beveik išsisėmiau, norėjosi kažko naujo. Nors man muzika visada buvo be galo įdomi tema, į ją besigilindamas, susipažinau su daugybę kitų jaunų kūrėjų iš skirtingų meno sričių. Jaučiau, kad viešojoje erdvėje apie juos nėra daug kalbama, pats norėjau daugiau sužinoti. Apie savo idėją papasakojau radijui, jiems idėja patiko, bet pasiūlė parašyti į spaudos radijo ir rėmimo fondą. Iš dalies tai šviečiamoji laida, gal kiek mažiau komerciškai patraukli, o radijui reikia rėmimo. Paramą gavom, bet ji buvo labai nedidelė, užteko tik porai mėnesių, bet laida beveik iškart susilaukė pasitikėjimo, augo auditorija.

 

Papasakok apie savo pradžią. Kur studijavai, ką veikei po studijų?

Aš visada rašiau. Kaip jau minėjau, iš pradžių labiausiai domino muzika. Albumų recenzijas alternatyviam portalui ore.lt rašiau dar mokykloje. Tada įstojau į žurnalistiką Vilniaus universitete, ten leidome studentų laikraštį „Studentų era“, dirbau kituose leidiniuose – „Veide“, dabar nebeleidžiamame „laikas.lt“ žurnale. Vienu metu nusprendžiau, kad noriu dirbti tik su muzika. Priėmiau Lietuvos atlikėjų asociacijos “Agata” kvietimą prisijungti. Mano pareigos buvo dirbti su lietuviškos muzikos viešinimo projektais.

Vienas iš tų dalykų, ką darydavo mano pakeistas žmogus, buvo laida apie muziką Žinių Radijuje. Tai buvo labai keistas atėjimas į radiją. Dažniausiai turėtum būti perėjęs kalbos kirčiavimo, pokalbio valdymo patikrinimus. Šitų dalykų buvau mokęsis universitete, kai VU studijavau žurnalistiką. Atsimenu, Start FM dariau laidų ciklą apie muziką, gavau 7tą ar 6tą.

Visad galvojau, kad radijas nėra mano stiprioji pusė, bet kadangi man laida atiteko, atrodė, kad tai tiesiog per gera galimybė, kad jos atsisakyčiau. Kai mane nusivedė į radiją, pristatė ir sakė: “Va, Karolis, susipažinkite, jis bus naujas vedėjas”. Vadovė nieko nesuprato, juk taip niekas nedaro. Neturėdamas, ko prarasti sakiau, kad mane domina radijas, turiu šiek tiek patirties… Esu dėkingas, kad davė šansą. Pradžioje dariau labai daug klaidų, darau ir dabar. Aš nesu tipinis radijo vedėjas. Mano požiūris į radiją kiek kitoks - jį formavo podkastai, amerikietiško ir britiško radijo kultūra. Mano balsas daug tylesnis, greitesnis, mažiau aiškus. Pašnekovų nespaudžiu. Jei klausai NPR laidų (National Public Radio Amerikoje), tau mano stilius bus prieinamesnis, artimesnis, jei ne, tiesiog skambėsiu kitaip negu dauguma kitų Lietuvos  radijo pranešėjų.

 

Kai darai kažką savo - kuri naują projektą, turi idėją ir į ją investuoji daug laiko bei emocijų, tylos akimirkomis sukausto baimė. O jei nepavyks? Juk rizika didžiulė. Aš tai jaučiu kasdien su “Ką žmonės dirba visą dieną”, nors džiaugsmas, kad suteikiau sau galimybę kurti šį projektą, pats darbas mane džiugina ir tas džiaugsmas užgožia baimę. Bet nemeluosiu, baisu labai. Ar ir tau taip būna?

Nebijok! Tiksliau, žinok, kad baimė neišvengiama vykdant bet kokį savo projektą, priimk ją kaip proceso dalį. Ir susitaikyk, kad pradžioje ne viskas pavyks. Kai prisimenu savo pirmas laidas, kai bandau jų klausyti, man prieš save net gėda pasidaro, atrodo, ką aš ten dariau, kodėl nesugebėjau klausimo normaliai suformuluoti?

Nors ir dabar, manau, kad dar tik esu priartėjęs prie savo idealo, o ne jį pasiekęs. Mano didžiausi autoritetai, kaip jau sakiau, yra amerikiečių laidų vedėjai. Kai lygini save su jais, atrodo kad esi toks ‘pasidaryk pats’ tipas, toks avantiūristas. Nors Lietuvoje gera, nes galima eksperimentuoti, yra labai daug vietos ir galimybių kūrybai. NPR man eterio niekas neduotų, o čia aš turiu vietos bei laisvę realizuoti savo idėjas.

 

Kai tik pradėjai savo projektą, ar buvo kažkoks vienas dalykas, kurį tu sau pasakydavai nerimo akimirkomis?

Jaučiau, kad tai, ką darau nekenkia, kad tai ‘varo’ visuomenę į priekį. Darau tai, kuo tikiu, todėl ir motyvacija nuoširdi. Būtent todėl niekada nedirbau viešųjų ryšių agentūroje, kur reikia tiesiog vykdyti užduotis. Aš prieš save blogai jausčiausi, nors atlyginimas tikrai būtų didesnis. Suprantu, kad iš principo darau tai, kas teisinga ir prisidedu prie naujų idėjų skleidimo… Tai pozityvu. Laidoje kalbu ir apie LGTB teises - tai, kas Vakarų visuomenėse yra natūralu ir nekelia klausimų, o pas mus dar yra diskutuotina tema. Taip pat su feminizmu, gyvūnų teisėmis, apskritai socialinėmis temomis. Manau, kad edukaciniai laidos aspektai mane stipriai motyvuoja.


 

Suprantu tavo motyvaciją. Kai tokiu būdu žiūri į savo projektus, tada dienomis, kai supranti, kad esi labai pavargęs, kai atrodo, kad jau nebeišlipsi iš lovos, bet žinai, kad tavo darbai atneša gėrio bei naudos ne tik tau, bet ir kažkam kitam, tada ir atsikelti lengviau.

Išties, kai tu vien freelancini, o aš vien freelancinu, ir nors turiu laidas, kurios įvyksta kiekvieną pirmadienį bei antradienį, ir rašau į ,,Verslo Klasę” ir kitus žurnalus kartą per mėnesį. Nors turiu deadlainus,  tvarkaraštis vis tiek priklauso nuo manęs. Ir kartais žinau, kad jei neatsikelsiu devintą ryto, kaip planavau, bet iš lovos išlipsiu dešimtą,  niekas nuo to nepasikeis. Niekas neatsiųs įspėjimo.

Atsimenu, kai dar turėjau pastovų darbą, nuolatos vėluodavau į susitikimus. Ofise buvo tradicija, kad jei pavėluoji, kitą dieną turi atnešti saldainių ar sumuštinių. Tokia juokinga bausmė. Atsimenu, aš nešdavau ir nešdavau tuo sumuštinius. O paskui jau pasidarė nebejuokinga. Vėliau ta pati kompanija leido pereiti prie laisvo darbo grafiko.

Apibendrinant, išties sunku įsprausti save į rutinos rėmus, nors kartais dirbasi geriausia nuo dviejų nakties iki keturių ryto…. Visada stengiuosi išnaudoti gerą darbo energiją, o kitą dieną leidžiu sau gerai išsimiegoti. Nors tada susijaukia savaitės grafikas… Kartais galvoju, kad turėdamas labai aiškiai apibrėžtą rutiną daug daugiau padaryčiau ir tikrai mažiau stresuočiau.

karolis vysniauskas

 

Kartais tenka kalbėtis su studentais arba su žmonėmis, kurie nori pradėti dirbti sau. Juos dažnai gąsdina, kad bus sunku susirasti klientų. Tai labai žmogiška baimė, o man baisu, kad imsiu ir tik dėl finansinių priežasčių pradėsiu dirbti su klientais, su kuriais galbūt nenorėčiau dirbti. Tada bus nuobodu, lyg dirbčiau nemėgstamą darbą… O pradžioje kyla žemiški klausimai. Kokie tavo patarimai, kaip susirasti pirmus klientus, kaip gimsta ryšiai?

Visos vietos, kur rašiau... tiesiog nusiųsdavau laišką redaktoriui. Darbo taip paprastai neprašiau, turėjau idėją, ją pasiūliau, redakcijai tiko ir patiko, todėl leido pabandyti. Manau, reikia sudominti. Taip pat ir su “Delfi”. Man atrodė, kad spaudoje trūko analitinių straipsnių apie muziką. Kaip tik buvo Lady Gaga koncertas, ji buvo pirma tokia didelė žvaigždė, atvykstanti į Lietuvą. Daug analizavau situaciją, mąsčiau apie tai, ką mums reiškia jos koncertas. Savo mintis nusiunčiau į “Delfi” redakciją, jie straipsnį išspausdino.  Dabar ten jau rašau mažiau, bet kai yra kažkokia tema apie muziką, gaunu pasiūlymą apie tai parašyti.

Tas pats su ,,Verslo Klase”, tiesiog pasiūliau temą. Manau, pirmas kontaktas turi būti iš tavo pusės, bet ir idėja turi kažkaip praturtinti leidinį. Gal pačioje pradžioje reikia nebijoti nemokamo darbo.

"Lietuva nėra didelė, čia žmonių nėra daug, man atrodo, kad žurnalistikos srityje reikia rasti savo nišą, tada daug rašyti ir taip tu susikursi savo poreikį. Žmonės žinos, kad tu toks, gerai rašai apie tai ir kai jiems reikės, kvies būtent tave."

 

Yra toks posakis apie mūsų kartą: matom svajonę, bet kalno ne. Juk mums tikrai dažnai pritrūksta kantrybės. Dvidešimt metų viename darbe nebedirbsim, jau 2 atrodo labai daug. Mes nemėgstam procesų, nepakenčiam biurokratijos, susidūrus su sunkesnėmis akimirkomis dingsta motyvacija…

Išmokau džiaugtis mažais momentais. Nežinau, kaip teisingai tai apibūdinti, bet neturiu vieno didelio tikslo. Man svarbu būti laimingam. O laimė ateina darant gerą visuomenei. Kas konkreciai tai bus, nėra taip svarbu. Todėl mano veikloje pokyčiai vyksta gan neplanuotai. Šį rudenį praleidau Vokietijoje, “Deutsche Welle” redakcijoje, rašiau anglų kalba, o darbą radau vienai draugei tiesiog man atsiuntus skelbimą, kad yra ieškomi žurnalistai iš Baltijos šalių. Aš ir dabar jiems rengiu tekstus iš Vilniaus.

Tad mano tikslai labai abstaktūs: norėjau daugiau rašyti angliškai ir į didesnius žurnalus. Tačiau neturiu kažkokio konkretaus tikslo. Nors gal reikėtų… Į “New Yorker” rašyti neatsisakyčiau. Neseniai su Karoliu Strautnieku kalbėjom, kad būtent tokia buvo jo svajonė. Dabar ėmė ir išsispildė - jo iliustracijos atsirado “New Yorker” žurnale. Nors karjeros atžvilgiu, mano nuoširdi motyvacija yra neturint skolų daryti tai, ką noriu.

 

Dažnai pabaigus vieną didelį projektą, ypač kai į jį visa širdimi įsitrauki, supranti, kad nepagalvojai apie naujus klientus, naujus darbus. Klientų ieškojimas yra beveik kaip atskiras darbas, o kartais ir didelė distrakcija. Būna, kad turiu klientą, darbą baigiu, sumoka, o tada… tuščia. Ta tuštuma pradeda augti į šiokį tokį nerimo jausmą, ypač kai banko sąskaita irgi pradeda tuštėti.

Faktas, kad nori nenori pinigai motyvuoja. Per paskutinius 9 metus, kai čia gyvenu, Vilnius labai pabrango. Nors mano alga irgi pakilo. Kartais norint gyventi Vilniuje turi daug dirbti, negali sau leisti per daug atsipalaiduoti. Manau, visi panašiai jaučiasi. Ypač kino industrijoje. Realybėje didžioji dalis tavo pajamų atitenka bazinių išlaidų padengimui, o svajonės siekimas tampa šiokia tokia prabanga - atsiranda stabdis. Neturiu tos prabangos visada į save investuoti. Būtų šaunu turėti butą Vilniuje ir nemokėti nuomos… Bet taip nėra, todėl kiekvieną kartą save reikia natūraliai nuteikti ir palaikyti.

O ir naujos galimybės dažnai ateina savaime. Kartais net nežinai, kaip kažko nori, kol tą dalyką gauni. Neseniai spontaniškai nusipirkau bilietus į Berlynalės festivalį. Tai vienas kertinių Europos kino renginių - dabar to laukiu ir tai motyvuoja.

"Manau, svarbiausia matyti ne kalną, bet turėti mažesnius dalykus, kurių tu lauki. Vienas didžiulis nepasiekiamas tikslas sukuria nuolatinį nepasitenkinimo jausmą. Reikia stengtis būti laimingam čia ir dabar, taip pat rūpintis savo aplinkiniais, o jei dar už tai gauni pinigus - fantastika."

 

 

Ar yra formulė, kaip sėkmingai pradėti projektą?

Nežinau ar mano patarimai geri, nes niekada nieko gerai neapskaičiuoju. Turbūt yra žmonių, kurie jau pačioje pradžioje viską labai susiplanuoja. Net grįžtant prie “Man 20-keli”, pačioje pradžioje buvau suplanavęs ne daugiau kaip penkis svečius. Tikrai neturėjau plano, ką reiktų daryti, jei kažkas nepavyktų. Žinojau, kad žmonių yra, tad ir kalbinti, ką bus. Galvojau, “pabandom”. Taip ir “bandom” iki šiol.

 

Kaip suprantu, nuo pat pradžių negalvojai, kad tai bus žymi radijo laida, o tu - žinomas jos vedėjas?

(Juokiasi). Ne, tikrai ne. Mano motyvacija dažniausiai būna: ar tai būtų faina padaryti? Jei taip. Darom! Reikia visada žiūrėti, kokios aplink yra galimybės.

"Jų visada yra. Kartais aš į viską žiūriu, kaip į žaidimą. Atsiranda pasiūlymų, aš juos priimu, niekada neturiu kažkokių didelių garantijų ir tikrai neįsivaizduoju, ką veiksiu po pusmečio. Šiuo metu man tai teikia džiaugsmo."

Kai galvosiu, kad užteks chaoso, kažką keisiu.

 

Kai tik pradedi dirbti sau, viskam sakai “taip”. Bet juk kažkada reikia pradėti sakyti “ne”.

Kartais iškart aišku, kad ne pakeliui. Neseniai pradėjau atsisakinėti pasiūlymų, tačiau vis dar mokausi. Nors vis dažniau suprantu, kad ir patinkančiam projektui neturiu laiko.  Tada sakyti “ne” yra sunkiausia. Visada gerbiu kažką siūlantį žmogų, jo laiką. Nebūtina susigadinti santykių, juk tuo kontaktu bus galima pasinaudoti vėliau… Pradėjau galvoti apie savo emocinę sveikatą ir vertinti poilsio laiką. Neseniai gavau pakvietimą į radijo laiką, dalyvauti negalėjau, todėl parekomendavau kitą žmogų. Nereikia vaidinti arogantiško, baisiai užsiėmusio ir visada viską imti tik sau. Mano dabartinė filosofija yra ta, kad reikia daugiau ilsėtis ir išmokti atsitraukti nuo darbų.

 

Būtent, juk freelancinant gali dirbti nuo pat ryto iki vėlaus vakaro, kol pradedi lakstyti kaip be galvos. Tada nebesupranti, kas gerai, o kas ne. Sukuri labai mažai tikros naudos, bet nuolat jautiesi pavargęs.

Tai viena pagrindinių problemų ir freelancinimo minusų. Visad galvoji, kad gali padaryti daugiau ir taip niekada neišeini normalių atostogų. Pradedi stresuoti. Reikia išmokti suprasti, kas ir kodėl vyksta, ir išmokti savikontrolės. Dar tik su tuo pradedu susipažinti.

Tekstas: Rasa Jusionytė

Nuotraukos: Justė Kulikauskaitė