Emanuelis Ryklys apie kūrimą tokio pasaulio, kuriame pačiam norisi gyventi

emanuelis ryklys


Smagu užsukti į Crooked Nose & Coffee Stories - yra visi šaunios kavinės, į kurią norisi grįžti, elementai. O sutikus Emanuelį nesinori išeiti. Kažkada dirbęs pačiose pačiausiose reklamos agentūrose, vieną dieną jis pajuto, kad atėjo laikas kažką keisti. Apie tai ir kalbėjom - pokyčių darymo užkulisius, verslo pradžią ir atvirumo pamokas.

Dauguma mūsų kartos žmonių vienu metu turi bent kelis projektus: steigia dizaino studijas, kuria muzikos grupę, veda radijo laidas, rašo knygą ar mokosi programuoti. Su jais kalbame apie motyvaciją, kaip išmokti nepervargti… O tu veikėjas iš visai kitos operos! Darai vieną dalyką, vienu metu. Tavo gebėjimas fokusuotis žavi, pats darbas - Tavo svajonė.

Reklamoje man pradėjo trūkti kantrybės. Reikėjo hobio, kažko naujo. Sugalvojau, kad reikia įsigyti gerą kavos aparatą namams ir pradėjau daug domėtis kava. Šiek tiek atsitraukęs nuo rutinos pradėjau jausti, kad reikia ir pakeliauti. Išvykome į Norvegiją. Padovanojau sau daug laisvo laiko, o su juo ir kelias knygas apie kavą. Skaičiau baristų biblijas.  Supratau, kad Espresso yra tik vienas iš būdų ruošti kavą. Mane labai sudomino alternatyvos, turėjau kantrybės ir noro toliau gilintis. Pradėjau ruošti kavą saviem žmonėms dar visai negalvodamas ar nesvajodamas apie kavinę. Mane tokia mintis net gąsdino, atrodė, kad kavinės valdymas bus labai panašus į darbą, nuo kurio jau ir taip bėgau. Juk realybėje ne kavą ruoščiau, o rūpinčiausi, kad suktųsi verslas ir visą dieną tvarkyčiau reikalus.

emanuelis ryklys

Ką tuomet darei?

Didžiausiu įkvėpimu buvo mano pati pirma idėja - dar prieš galvodamas apie kavinę, įsivaizadavau fikcinę knygą. Matyt, į savo paties aplinką norėjau įkvėpti emocijos. Tas noras buvo stipresnis už spaudimą ar pervargimą.

Kaip suprantu, kūrybiškumas įkvėpė verslumą?

Taip, tikrai taip. Ir noras burti bendruomenę. Iškart kreipiausi į Solveigą Masteikaitę, su kuria mes prieš tai daug dirbome reklamoje. Iškart žinojau, kad darysiu kavos mišinius, nors tada imti gerą kavą ir ją maišyti buvo dar labai netoleruotina. O Solveigos paprašiau šešių istorijų… Taip mes tą mano namuose skrudintą kavą, 100 įpakavimų, su jos istorijomis išpardavėme per 2 valandas Kalėdinės mugės metu. Ne tik 100 įpakavimų, išties tai buvo mano pusės metų darbas - nuo prekinio ženklo kūrimo iki skrudinimo ar kavos malimo. Viskas dingo per kelias valandas ir atsidarė didžiulė tuštuma. Kas toliau? Suvokiau, kad čia buvo Kalėdos ir su istorijomis pataikėm tiesiai į dešimtuką.

O kas tada? Viskas lyg ir gerai sekėsi. Ar aiškiai žinojai, ką turi padaryti, kad tikrasis produktas išvystų dienos šviesą? Ar kito žingsnio dydis ir su juo ateinanti atsakomybė negąsdino?

Tuštuma užsipildė savaime. Beveik iškart po mugės pradėjau sulaukti skambučių, žmonės teiravosi, kur galima įsigyti. Pirmi signalai, pirmi 10 rimtai susidomėjusių žmonių, man vėl įžiebė motyvaciją, atsirado stimulas. Nusipirkau mažą skrudintuvą, kuris mums tarnavo iki praeitų metų.

Čia tave sustabdysiu. Kaip viskas atrodė realybėje? Tarkim, aš noriu pradėti rimtai kurti verslą, iškart įsivaizduoju, kad reikia gero kavos aparato, patalpų, reikia visai nemažai investuoti.

Pradėjau nuo keptuvės. Viskas. Ruošdamasis Kalėdinei mugei ją per tris paras sudeginau. Buvo brangi, tad ne tik pirma investicija, bet ir pirma netektis.

Reikėjo investuoti į žaliavą, pupeles. Manau, tada sumokėjau maždaug penkis tūkstančius litų. Tik nenorėjau kavos aparatų. Jau penkis metus visiem aiškinu, kad kavą daro ne aparatai, o žmonės.

Kaip suprantu, pagrindinė motyvacija ir buvo Tave užbūrusi idėja? Ar visgi galvojai apie verslo modelį?

Ilgai mąsčiau apie kavinę: ko yra, ko ne, ko reiktų… Man norėjosi atidaryti atvirą vietą, bet ilgai savęs klausiau, kam jos dar vienos reikia? Kur pats norėčiau eiti? Kas man įdomu?

Mane inspiravo senos Japoniškos kavinės, apie kurias labai mažai žinoma, o informacijos išvis beveik nėra. Kai labai nori, viskas įmanoma - galiausiai svečiuose viešėjo kavos meistras iš Japonijos, kuris Kijote turi “kisatą”, senoviško tipo kavinę. . Gaila, bet jos sparčiai nyksta, jaunimui daug įdomiau naujos tendencijos, o ne senos tradicijos.

Gal kaip ir mums valgyklos?

Jo. Būtent. Apie kulinariją Lietuvoje kalbėti labai sudėtinga, tai labai jauna šaka.

Tada pakalbėkim apie kavinių bumą. Mano nuomone, rinkoje ranka ranką plauna: kuo daugiau atsiranda tinklinių kavinių, tuo daugiau edukacijos, tuo daugiau geriama kavos ir tuo labiau ja domimasi. Tavo kavinė negalėjo egzistuoti prieš 10 metų, reikėjo visiem gurkštelti kavos gėrimų, kad būtų grįžtama prie kokybiško produkto. Viskas eina ratu, kai pagalvoji.

Nežinau, geras klausimas. Norėčiau manyti, kad tai du pasauliai, egzistuojantys vienas šalia kito, dvi paralelės. Drąsiai sakyčiau, kad šiuo metu Vilniuje kava - mados reikalas. Kažkada taip buvo su vynotekomis ir aludėmis. Manau, daug žmonių galvoja: kava geras verslas, pabandom. Jei neišeis, atsidarysim kepyklą. Nieko tame nėra blogo, tačiau man įdomesni “pasišventėliai”. Žmonės, kurie pasineria į kultūrą, juos žavi ir už vis labiau domina buvimas nišoje bei jos praplėtimas, gilinimas. Tą ir turėjau omenyje, kalbėdamas apie du paralelinius pasaulius. Tas pats verslas, dvi skirtingos motyvacijos.
 

Taip išeina, kad Tavo siekiamybė, ne verslo augimas, o įsitvirtinimas nišoje?

Mes augame kartu su bendruomene. Senoje vietoje jau prieš penkis metus pradėjome daryti degustacijas, įkūrėme kavos klubą. Mūsų toks ir pavadinimas - kavos istorijos, jomis ir dalinamės. Tad ir verslo modelis kitas, visai nesijaudinu, jei per dieną į kavinę užsuka tik vienas žmogus. Mes čia kavą skrudiname, ją tiekiame restoranams, kavinėms.

Galvojau apie Tavo užsispyrimą. Įsivaizduoju, kad dažnai iš pirmą kartą užsukusių smalsuolių gauni priekaištų ir net netenki klientų - kaip gali egzistuoti kavinė, kurioje nėra nei latte, nei capuccino? O kavos su sirupu tai jau tikrai ne. Matau tave dažnai ir daug sakantį “ne”, o “ne” sakyti, ypač verslo pradžioje, kai svarbu kiekvienas centas, sunku… Ar buvo sunku išlaikyti viziją, išlikti nuoširdžiu pačiam sau?

Mūsų atveju sunku nebuvo. Pradėjome nuo vizijos ir idėjos, todėl tuo grindėme, pasverdavome kiekvieną sprendimą. Crooked Nose & Coffee Stories matau beveik kaip restoraną. Kai eini pavalgyti į naują aukštos kokybės vietą, nenusiteiki, kad valgysi šašlykus. Yra meniu, renkiesi iš jo. Geroje kokteilių vietoje, kalbiesi su barmenu, kažko išmoksti, vyksta dialogas, kažką ragauji pirmą kartą. Taip ir čia, smagiausia užsukti nusiteikus patirti nuotykių, paragauti kažko naujo.

emanuelis ryklys

Tavo verslo ir gyvenimo būdo filosofija ta pati, ir gražu, kad ji išlaikyta. Tu ne tik hipokritiškai kalbi apie idėjas, bet viskas Crooked Nose & Coffee Stories nuo pirmos iki paskutinės detalės remiasi į ideologijos pagrindą.

Man svarbiausia nuoširdus dialogas. Žinau, kaip noriu augti. Man svarbu, kad kiekvienas žmogus išeitų laimingas, užmezgęs ryšį. Tada jis grįš ir atsives dar penkis draugus. Taip augti man gera.

“Ką žmonės dirba?” pokalbiai kol kas turi vieną bendrą mantrą. Visi mūsų pašnekovai  kalba apie “augimo” mentalitetą: negalima užsisėdėti, reikia sukurti sau ir savo ratui tokią aplinką, kur visi nuolat mokytųsi ir nuolatinis savęs tobulinimas taptų pagrindiniu progreso varikliu.

Man tai - atvirumas. Nežinau ar tai mentalitetas ar kultūra, nežinau ar to išmokstama, bet man atvirumas pagrindinis būdas reaguoti į aplinką. Jei atvirai žiūri į pasaulį, neįsitempti, kai lūžta tiltai, kai griūva dangus, net kai lyja varlėmis, nenustembi. Pokyčiai yra vienintelis pastovus dalykas.

Pakalbam apie įvaizdžio kūrimą. Crooked Nose & Coffee Stories sukūrei gražų, minimalistinį stilių. Labai savitą, kavinėje visad jauku, yra visi modernaus dizaino elementai. Tik vaikštant po miestą, susidaro įspūdis, kad dabar ypač daug minimalių, bet besielių produktų. Kai kurie tiesiog arogantiški. Ne tik kaina, bet ir stikline nematoma siena, jie lyg stiliaus ar statuso ženklas prieinami ne visiems. Man dėl to labai pikta - seni Lietuviški prekiniai ženklai buvo labai nuoširdūs, kviečiantys prisijungti ir dvelkiantys linksmumu - graži reklamos tradicija...

Svetingumas svarbiausia. Lietuviam jis ypač būdingas. Mūsų namai, šeima…vakarėliai ir vaišėm nukrauti stalai. Bet yra riba tarp buvimo maloniu ir buvimo užpisančiai maloniu. Nemeluosiu, kartais svetingu būti sunku.

Ir “ne” sakyti reikia išmokti. Kavinėje mes ne visada atrakinam duris. Nors viduje vyksta veiksmas, bet kai sakau, kad reikia išmokti sakyti “ne”, turiu omenyje ir pačio sakymo stilių. Nereikia būti akiplėšišku, grubiu. Vėlgi, interjeras nesako, koks bus turinys. Su drauge pačioje pradžioje sutarėm, kad svarbiausia švara. Prieš metus viskas buvo dar balčiau, dabar jau atsiranda augalų, parodų. Interjerą kūrėm šaltą, tikim, jog kava ir žmonės viską sušildys.

crooked nose and coffee stories

Dirbai pačiose pačiausiose reklamos agentūrose. Kiekvieno kūrėjo svajonė - Milk, Not Perfect, daug kitų. Kokia buvo tavo pati pradžia?

Studijavau Vytauto Didžioju universitete informatiką su verslo pakraipa. Kai išėjau, buvau sukaltas būti digital agentūros marketingo specialistu mokančiu ir programuoti. Pirmas darbas buvo Kaune, agentūroje ”Idėjų Fabrikas”, o pirmasis klientas - Danijos batų parduotuvė. Tada pardaviau naujo puslapio idėją, kurią vėliau pats ir kūriau, ir programavau. Po poros metų, pasiūlė užsukti pasikalbėti. Visad sakiau, kad į Vilnių be labai rimtos priežasties nevažiuosiu. Interviu buvo labai linksmas, daug kam buvo juokingas mano vardas, pavardė. Nebuvau įniręs į reklamos reikalus taip, kad bijočiau ar jausčiau jaudulį eidamas į pokalbį didelėje reklamos agentūroje.

O įsisukus į šį pasaulį, jis pasidaro labai mažas ir vieną agentūrą gan lengvai keičia kita…. Pabaiga buvo Milk’uose - dideli projektai, geri klientai. Tik vidinis balsas nedavė ramybės: pinigai šaunūs, daug kelionių, geras gyvenimo būdas, bet kažko trūksta. Supratau, kad problema manyje. Užsimaniau pažaisti su kava.

Su tokiais fundamentaliais pokyčiais ateina sunkus emocinis laikotarpis. Net nevyniosiu į vatą. Juk turėjo būti baisu?

Jei baimė už tave stipresnė, tada nieko ir nekeiti.  Svarbiausia išmokti atsitraukti - man kelionės tapo būdu žengti žingsnį į šalį ir pažvelgti į viską iš kitos perspektyvos. Dar dirbdamas įsidrąsinau ir pradėjau “išvažinėti”. Pusę metų gyvenau Portugalijoje. Turbūt lyginant su dauguma kitų, į viską žiūriu spontaniškiau.  

O kalbant apie baimes… Svarbiausia, turėti šalia žmonių, kuriem nebaisu papasakoti apie savo baimes. Nebijojimo formulės nežinau. Pačioje pradžioje man baisu nebuvo, nes intuityviai jaučiau, kad man šio žingsnio reikia, kad reikia darbe ir gyvenime, jutau norą judėti kita linkme. Be to, reklamoje man gerai sekėsi, girdėdavau ir pagyrimų, buvo didelių laimėjimų, todėl atsirado pasitikėjimas savimi. Nėra fantasinių paslapčių ar triukų, išties viskas labai paprasta - pradžioje tiesiog labai daug dirbau.

 

Esi spontaniškas, bet kartu ir be galo stabilus, savo fokusą ir tikslą radęs žmogus. Gražu teoriškai, bet labai sunku praktiškai.
 

Pokyčiai neturėtų būti daromi, jei tau jų nereikia. Jie nėra būtini. 18 metų dirbti toje pačioje vietoje nėra kažkas blogo. Svarbiausia, kad Tavo aplinka būtų gera. Manyje visada buvo daug maištautojo. Labiausiai bijau akimirkos, jei atsikelsiu vieną dieną ir man nebebus įdomi kava. Nors Crooked Nose & Coffee Stories susikūriau savo žaidimų aikštelę, ji kasdien kinta. Pokalbio pradžioje pasakojau, kaip viskas prasidėjo nuo knygos idėjos, per penkis metus jos dar parašiau vos 10%.

Nuotraukos: Justė Kulikauskaitė