Aistė Jakimavičiūtė

Aistė Jakimavičiūtė - žmogus raketa. Praleidi su ja kelias minutes ir atrodo, kad viskas šiame gyvenime įmanoma.  Kalbėjom apie svajonių darbo radybas, savirealizaciją, pasirinkimus, sakymą ne, pervargimą... Kartais šnekučiuojantis net skaudėjo - ne viskas auksas, kas auksu žiba. Taip ir "sukalbėjom" tikrą patarimų asorti, o, svarbiausia, gavosi praktinis gidas profesinių svajonių link. Tik labai tikras - sėkmės istorijų mūsų pokalbyje nerasite. 

Esi geriausiai žinoma kaip Penketų organizatorė. Iš šalies žiūrint atrodo, kad trykšti džiaugsmu, viskas tau lengvai sekasi, dirbi svajonių darbą.  Ar taip iš tikro? Kokia tikroji viso to “virtuvė”?

Kartais atrodo, kad gyvenu kokių trijų žmonių gyvenimus. Kai manęs klausia, kaip viską padarau, tai tik traukiu pečiais - nežinau pati. Mano blogiausia savybė ta, kad man labai patinka žmonės ir idėjos. Mėgstu katalizuoti. Jei matau, kad kažkas iš idėjos gali gautis, nuoširdžiai palaikau, pati įsitraukiu. Tada, žinoma, tų veiklų pasidaro per daug ir aš nebespėju.

O kodėl, tavo akimis, sekasi tau?

Geras klausimas. Grafinio dizaino mokiausi keturis metus. Per juos supratau, kad man geriausiai sekasi ne dizainą daryti, o viską aplink, kas su tuo susiję, organizuoti. Paprastais žodžiais tariant, supratau, kad dizainere nebūsiu. Pradėjau dirbti kine, kino dailininke, stiliste, o nuo kino iki reklamų - vienas žingsnis. Aišku, dirbau ir reklamos agentūroje. Dabar galvojant apie pradžią viskas atrodo labai fragmentiška, o išties mane tiesiog traukė vizualus pasaulis. Dažnai su draugais pasikalbame, kad mūsų profesijose daugiau laisvės ir daugiau skirtingų kampų, todėl ir atrodo, kad šokinėjame. O realybėje, tiesiog sukiesi ten, kur įdomu - kartais stilistė, kartais meno direktorė - svarbiausia, įdomu.

Visad manau, kad nesvarbu, kur atsiduriame, mes turime savybes, kurias galime adaptuoti.

 

O kas tave motyvuoja, suteikia energijos ir noro “griauti kalnus”?

Idėjos. Vienareikšmiškai.

 

Labai didelė mūsų kartos žmonių dalis daug laiko praleidžia bandydami apibrėžti savo profesiją, o jei to padaryti neišeina, atsiranda nesaugumo, nepasitikėjimo savimi jausmas. Be to, profesijos sparčiai keičiasi. Baigei vieną - darai kitą. Ar nebūna baisu, kad tiesiog neturi profesijos ir kad sunku planuoti, matyti ateitį?

Yra. Ypač kai socialinėse medijose seki tam tikrus žmones. Internetinėje erdvėje matome, kaip jiems gerai sekasi, kaip jie daug daro. O realybėje, pasisodinus juos kavos puodeliui, išgirsi, kad kiekvienas abejoja, kiekvienas iki galo nežino ar jų pasirinkimai teisingi ir toli gražu ne viskas pasiseka.

Dabar inovacijos atsiranda ne vienoje strityje, o jų susijungime. Nieko nėra geresnio, kai susitinka lazerių specialistas, botanikas ir dizaineris.

O dėl nerimo… Nereikia nerimauti, reikia matyti pokyčiuose slypinčias galimybes.

 

O pavargsti?

Kartais sakau, kad labai norėčiau būti paprastu žmogumi. Tai sakau pačia geriausia ta žodžio prasme. Tiesiog, kartais norėčiau padirbti parduotuvėje ar kavinėje.

 

Iš patirties žinau, nes irgi taip karts nuo karto pagalvoju, kad tai pervargimo ženklai.

Aišku, būna ir pervargimo. Tik klausimas, kada reikia sustoti? Nuolatinis progreso ieškojimas - šešėlis, persekiojantis kuriančius žmones. Juk niekada nebūna baigtinio rezultato. Su tuo susitaikyti labai sunku, nes žmogui reikia apčiuopiamų dalykų. Reikia pabaigus darbą išgirsti, kad va, viską gerai padarei, imk saldainį.

 

Iš vienos pusės - nuostabu, kad nebėra “vienos” profesijos ar išvis apibrėžtų “profesijų”. Tačiau ateina laikas, kai laikas save apsibrėžti, nes jei tu negali pasakyti, ką veiki, tavo klientai irgi negalės kitiems apie tave papasakoti, parekomenduoti.

Čia įdomu. Pasaulio istorija grįsta nuolatiniu judėjimu kalneliais. Dabar vėl populiarėja amatų profesijos. Gyvenimas verda skaitmeninėje erdvėje, o žmogiškajame lygmenyje pradeda norėtis apčiuopiamumo.

 

Kaip gauti svajonių darbą? 

Mano būdas - pliurpti. Komunikacija yra pats geriausias dalykas. Tai mums duota dovana ir ja reikia naudotis. Plius, niekada nebijau, pasakyti, ko norėčiau, eiti ten, kur įdomu. Nesvarbu ar tai teatras, ar paroda, ar žurnalo pristatymas. Svarbu sakyti, ką tu galvoji, dalintis, ką, manai, kiti žmones gerai daro. Taip randi bendraminčių. Taip jie sužino apie tave ir prireikus žmogaus su tavo savybėmis ir gebėjimais, tave pasikviečia - prasideda naujas projektas.

Gaila, kad dažniausia žmonės labai greitai nuleidžia rankas. Tarkim, jei siųsto laiško neatrašo vieną kartą, tai nieko daugiau ir nebeveikia. Pradeda galvoti apie srities keitimą, kažko naujo mokymąsi. O pažiūrėkit į vaikus. Kol vaikas mokosi vaikščioti, jis nukrenta 10 000 kartų. O žmogus meta, ką pradėjęs, po dviejų ar trijų kartų - santykius, darbus, užsiėmimus. Mes, mūsų karta, mes viską labai greitai galime pakeisti, nes esame visiškai neįpareigoti. Tai mūsų didžiausias prakeiksmas.

Svarbiausia, jei tikrai stengiesi, neįmanoma, kad tau nepasiseks.

 

Tik vėl pakalbėkim praktiškai - kaip reikia pradėti projektą?

Yra vienas vienintelis būdas, ir viena vienintelė kliūtis, tarp starto linijos ir tavo svajonės - ir tai esi tu pats. Tu vienas ten stovi.

Žmonės šimtus savo idėjų pasmerkia, ar net jų neišbando, dėl “o, bet tačiau”.

Dažnai pasakoju šią istoriją:

Man buvo penkeri metai. Viską apskaičiavusi, pasisodinau tėvus ir sakiau, kad noriu balkone auginti liūtą. Mano galvoje tai buvo pats logiškiausias, visiškai normalus planas. Esu labai dėkinga savo tėvams, kad jie nebuvo normalūs ir nesakė, kad aš “nusisvajoju”. Užtat mama nusivedė į parduotuvę ir parodė, kiek kasdien reikės žalios mėsos mano liūtui. Paaiškino, mes neturime tiek pinigų, kad galėtume auginti dar ir liūtą - tada patys neturėtume, ko valgyti.  

Atsimenu, tada pagalvojau: užaugus turiu užsidirbti pakankamai pinigų, kad galėčiau pamaitinti ir balkone auginti savo liūtą. Taip ir praleidau vaikystę tvirtai tuo tikėdama.

O moralas?  Jeigu negalima šiandien, nebūtinai bus negalima rytoj.

Dabar visi mano projektai yra mano liūtai. Linksma, nes pradžioje jie būna visiškai neįmanomi. Tada turiu atsisėdusi apie viską pagalvoti, išskaidyti didžiulį darbą ir procesą į mažus žingsnelius: Kam reikia paskambinti? Kokį kontaktą gauti? Kieno paklausti kainos? Galų gale Facebooke pasiklausti, nes ten gi tikrai visi viską žino....

Tad atsakymas į klausimą - pasidaryk “mindmap’ą”. Nėra per sudėtingo projekto, tik mes kartais neturim žemėlapio. Esu senamadiška - pasiimu popieriaus lapą, rodyklėm viską sau paaiškinu, ir tada man ramu, nes žinau ką daryti.

 

Kiekvienas didelis darbas susideda iš mažų darbų, kiekviena neapčiuopiama idėja, iš apčiuopiamų elementų.

 

Kai visko daug darai, tada ir idėjų prisigalvoti lengva. Visos būna įdomios, bandai visas vienu metu įgyvendinti. Tada pradedi nebespėti... Ar yra tau tekę rinktis tarp idėjų, kurias labai nori daryti čia ir dabar ir idėjų, kurios sumoka nuomą? O kartais atsiranda finansinių skylių, tarpų, kai nėra nei naujo projekto, nei naujo kliento. Tokiomis akimirkomis pasąmonėje ir žinai, kad atsiras, bet kada - klausimas. Tada užvaldo baimė ir nerimas.

Anksčiau dėl savo geranoriškumo labai daug sakydavau taip. Dabar suprantu, kad mūsų dėmesys, mūsų valandos yra limituotos. Jei sutinkame dirbti prie keturių projektų, reiškia tik po ketvirtadalį savęs skirsime kiekvienam iš jų. Sakau ketvirtadalį, o galvoju - geriausiu atveju.

Kažkada viena iš mano komandų pasakė: Aiste, tavęs čia beveik nėra. Visur “taškaisi”. Apsipręsk, ką nori veikti. Tada pajutau didelį smūgį - atrodė, juk aš noriu gero. Tuo pačiu supratau, kad mano toks nesusifokusavimas - nepagarba kitų atžvilgiu. Jei kažkas duoda 100%, o tu duodi 25% - ir nors tai tavo patys nuoširdžiausi 25% -  tai paprasčiausiai nesąžininga. Faktas, kad mes visko pasaulyje nepadarysim -  kartais reikia nurimti.

O kai ateina laikas atsirinkti - reikia pagalvoti, kiek man tai aktualu? Ar galiu tai padaryti per savaitę? O gal prireiks trijų metų?

 

O nuoma?

Niekada nesivaikiau pinigų. Žinau, kad nebūsiu verslininkė. Tiek, kiek pinigų mums reikia, užsidirbti nėra sudėtinga. Galima visada surasti būdų, kaip tai padaryti. Tik reikia susigalvoti, kiek tau jų išties reikia. Problemos atsiranda tada, kai nesi laimingas be butikinio rūbelio.

Anksčiau labai stresuodavau dėl deadlinų. Tada prisimindavau savo tėtį. Jis labai ramus žmogus. Kai pradėdavau panikuoti, jis manęs visada klausdavo: Aiste, ar kieno nors gyvybei gresia pavojus? Kas blogiausio nutiks, jei šis projektas neįvyks? Neįvyks ir tiek. Kai tai suvokiau, man labai palengvėjo. Net jei ryt nenueičiau į darbą ir mane iš jo išmestų. Na ir kas? Susirasčiau kitą. Žmonės galvoja, kad jų laukia tik viena galimybė.

 

Nemanai, kad mūsų laukiančių galimybių išvis nėra? Mes patys jas susikuriame, nes padarome vienokius ar kitokius sprendimus?

Būtent. Ir nėra geresnių ar blogesnių. Mes patys sau užsidedame etiketes, kas gerai ar blogai. Dažnai kūrybiškumas, yra tiesiog nuėjimas, ten kur kiti galimybių nemato ir jų sukūrimas. Tada kiti stebisi ir sako: “kaip mes čia nepamatėm šito dalyko?”. Dažnai žmonės eina jau pamatuotu keliu: dirba gerose agentūrose, kompanijose. Aš niekada to nesivaikiau. Man atrodė, kad aš ten daug mažiau galėsiu daryti ir padaryti.

 

O yra tekę dirbti neįdomų darbą pro sukąstus dantis?

Kai pagalvoju: ”man ne viskas įdomu”, iškart savęs klausiu, bet kaip padaryti, kad man būtų įdomu?

Kai dirbau stiliste filmavimuose ir fotosesijose, man visad sakydavo, kad dirbu svajonių darbą - juk taip lengva viskas ir net nereikia keltis aštuntą rytą. O iš tikro mano darbe kūrybiškumo, kurio laukiau ir kuriuo džiaugiausi, buvo gal 15%. Skaičiuodavau sąmatas, važinėdavau pas stalius, kad sukaltų sienas, ir be miego pradirbdavau 14 - 16 valandų pamainas.

Tik nuo mūsų požiūrio priklauso, ar tai, ką darom smagu, ar ne. Nusiteiksi save, kad smagu nebus - pusę valandos kankinsies, kad reikia daryti.

 

Sunku apibrėžti kas motyvuoja. Iš kur ateina motyvacija ir kaip jos nepamesti? Ar kada galvojai, kas tau tai?

Kažkada žaidimo metu ištraukiau lapelį ant kurio buvo klausimas, kuo aš labiausiai didžiuojuosi. Ilgai galvojau - visko jau buvo daug gyvenime - tada supratau, kad labiausiai didžiuojuosi ne savo darbu, o kad studentė, kurios baigiamojo darbo vadovė buvau aš, gavo premiją. Man pavyko žmogui padėti rasti, kas jam pačiam yra labai svarbu ir smagu. Momentas, kai supranti, kad naudą neši ne tik sau, bet ir aplinkiniams motyvuoja. Nauda visada bus  - nuo gerai paruošto dizaino darbo iki gerai paruoštos sutarties ar kavos puodelio - viską, ką mes darom nuoširdžiai, įdėdami savęs, visa tai motyvuoja.

Tas pats su dovanojimu - dovanodami jaučiamės nuostabiai. Tad ir mūsų darbas kitiems yra kaip dovana.

 

Pabaigai - patarimas.

Esu priiminėjusi žmones į darbą, pati ėjusi į pokalbius. Visada sakau, ko nemoku. Tai svarbiausia. O tada sakau: žiauriai noriu, padarysiu viską, kad išmokčiau: padėsiu, dirbsiu, stengsiuos. Kai žmonės į gyvenimą žiūri tokiomis akimis - nesėkmės istorijų tiesiog nebūna. Jei man reikėtų rinktis tarp “profo” su 60 metų patirtimi, kuris sakys, kad viską jau yra matęs ir entuziastingo žmogaus, kuris padarys viską, kad tik surastų problemų sprendimus… juk  pasirinkimas akivaizdus. Svarbiausia, entuziasmo niekas neišmokys.

 

Nuotraukos Akvilė Marčiukaitytė

Redagavo Justė Kulikauskaitė

Kalbėjosi Rasa Jusionytė