Lina Klimašauskienė

Darbas kaip žaidimų aikštelė

IMG_9952-Recovered.jpg
 
 

Šis interviu su Lina Klimašauskiene prasidėjo beveik prieš metus. Neris buvo visiškai užšalusi, atrodo, speigą lauke, pro didžiulius kavinės langus, galėjai net matyti. Į vidų vis kas nors įeidavo, nusipurtydavo apsnigtą kepurę, nutrepsėdavo nuo batų sniegą ir nejučia akimirkai sustodavo pasimėgauti jaukia šiluma. Atsimenu, didžiulę eglę visai šalia mūsų lango. Besiklausydama Linos, žiūrėjau į jos šakas “perkrautas” sniegu ir galvojau, kokia visgi graži žiema… Šiandien su Lina esame ne tik pašnekovės, bet ir viena kitą prisijaukinusios draugės. Šių istorijų tikslas — atvirumas. Nekalbame apie “iščiustytą” sėkmę, tad natūralu, kad tokie pokalbiai suartina. Jų tikslas — dalintis patirtimi, kartu mokytis iš klaidų ir taip kurti bendruomenę. Bent jau mūsų akimis, jos be galo trūksta. 

Kiek žmogaus gyvenime gali nutikti per metus ir kaip praktiškai atrodo kelias į mylimą darbą bei laimingą gyvenimą? 

Papasakok daugiau, kaip atrodė pati pradžia? Ne ta “glamūrinė”, o ta tikra, gyvenimiška? 

Tam, kad palikčiau seną darbą, ir pradėčiau naują reikėjo atrasti pasitikėjimo savimi. Be to, po aiškaus “ofiso darbo” buvo gana sudėtinga persilaužti - nebebuvo, kas už tave planuoja tavo valandas. Pažinojau porą laisvai samdomų šefų, kurie organizavo „Open Kitchen“ renginius, vykstančius Tymo turguje vasarą. Jie man ir pasiūlė prisijungti. Nors jau turėjau darbą, susiviliojau pasiūlymu ir galvoju “kažkaip suderinsiu”. Turbūt, kai labai nori, tai to laiko ima ir atsiranda, o mylima veikla užkrauna energijos. Pusmetį taip ir dirbau „per du darbus”. 

Žinau, kad be viso to, kažkur tavo istorijoje dar atsiranda „CreativeMornings” - veikla paremta visiška savanoryste. Kas mėnėsį suorganizuoti po renginį 100 žmonių — yra ką veikti. 

Jei „Open Kitchen” buvo maratonas, tai „CreativeMornings” — visiškas sprintas! „Open Kitchen“ sezonui besibaigiant, vienas iš kolegų papasakojo apie „CreativeMornings“ ir pasiūlė pradėti juos organizuoti Vilniuje. Pateikėme paraišką, greitai nufilmavome video ir per dvi savaites gavome patvirtinimą iš jų biuro Amerikoje. Rugsėjį pasirašėme sutartį, o lapkritį suorganizavome pirmą renginį. 

Vis dėlto patirtis daug reiškia, nes „Open Kitchen“ išmokau greitai dirbti ir susikaupti. Yra skirtumas tarp gebėjimo fokusuotis ir nuolatinio išsitaškymo — nors abu verčia jaustis užimta! Plius, buvo lengviau gauti paramą, nes žmonės mus jau žinojo ir pasitikėjo — tą vasarą „Open Kitchen“ smarkiai išaugo. 

Klausau tavęs, viskas skamba nuostabiai, bet iš patirties žinau, kad neįmanoma tiek dirbti — bent jau aš kažkuriuo metu paprasčiausiai perdegčiau. 

Galiausiai taip ir buvo — visiškai įsisukau „į maistą“ ir visiškai perdegiau. Keldavausi penktą arba šeštą ryto. Atsikėlusi iškart atsakinėdavau į laiškus net nesustodama ramiai atsigerti kavos puodelio. Atrodė viską spėju, kol… teko pagulėti ligoninėje porą dienų. 

Kūnas yra toks keistas dalykas - užkyla adrenalinas ir gali “varyti”, organizmas kaip tik galėdamas bando tave palaikyti, bet vistiek ateina ta diena, kai jis ima ir tiesiog nebegali su tavim suspėti. Supratau, kad reikia sustoti ir pagalvoti, kur link visa tai veda, su kuo aš dirbu, kaip mes dirbame? 

Tai ar tu turi kokių nors tokių taisyklių, kurias susikūrei po visų savo patirčių, perdegimų ir projektų? 

Taip, su laiku supratau kas man “veikia”. Man patinka paskaityti straipsnius apie darbo produktyvumą ir pradedu suprasti, kad kiekvienas vis dėlto turi savo ritmą ir darbo valandų skaičius ne viską nusako. Gali per dvi valandas padaryti tiek, kiek kitas žmogus padarys per aštuonias. Tik reikia save pažinti, žinoti, kada tu geriausiai dirbi — pavyzdžiui, keltis anksti man patinka, nes aš kaip tik ryte galiu daugiausiai nudirbti. Man tai — produktyviausias laikas. Todėl išmokau susitikimus organizuoti antroje dienos pusėje. Man po susitikimų dažniausiai sunkiau susikaupti rimtesniems darbams. 

O kaip dėl darbo savaitgaliais, kai turi savų projektų, atrodo tos dvi dienos puikiai tiks jiems „nusidirbti”? 

Neleidžiu sau, tai kita mano taisyklė — nedirbti sekmadieniais. Kai dirbi visas septynias dienas per savaitę, tai vis dėl to supranti, kad bent jau vienos dienos reikia sau. Sekmadieniais nejungiu kompiuterio, neatsakinėju į laiškus, jeigu galiu ir „Faceboook“ nenaršau, tik „Instagram’inu“ arba „Pinterest’inu“ (šypsosi). Tai tokios taisyklės, kurias mes su vyru susidėliojome, kad bent vieną dieną neturėtume pasiteisinimų, kad „reikia dirbti”.

Jei jau labai atvirai, aš nuoširdžiai mėgstu dirbti, man „faina“ ir aš turiu daug vidinės motyvacijos ir mega atsakomybės jausmą. Tuo pačiu „išmokau”, kad tas darbas nepabėgs. O, kad nepasidarytų nuobodu, stengiuosi, kad mano finansai sietųsi su mano pomėgiais, jiems keičiantis, keičiasi ir mano veikla. 

O ką daryti, kai dingsta motyvacija?

Sunku, bet vis dėl to verta pasidaryti pertrauką. Nekalbu apie metų pauzę, kartais užtenka ir dienos pailsėti, peržiūrėti, ką jau esi nuveikusi, panuobodžiauti. Kai man pritrūksta motyvacijos ir atrodo, kad nieko aš čia taip ir nenuveikiau — pasižiūriu kas įvyko per paskutinius metus. Tada jau pradedu galvoti: „o kaip aš čia ir suspėjau viską”. Man atrodo, motyvacijos mums pritrūksta, nes ne visada taip greitai matosi rezultatas, kaip mes tikimės. Bet kaip sakoma, negali pakeisti situacijos — keisk požiūrį. 

Žinoma, sunku atsitraukti nuo visų darbų, žiūrėti kaip sninga ir negalvoti apie nieką kitą. Man kartais būdavo sunku ilgiau net šunį pavedžioti, o jeigu „kažką” praleisiu, kokį e-mailą, gal reiks skubiai sutvarkyti kokį „degantį” reikalą. 

Kartais mėgstu tiesiog pasikalbėti su drauge, sese ar vyru, paklausti jų kaip atrodo iš šono, kas vyksta, nes kai pervargsti nuo projektų, tai pameti prasmę, tik darai ir ne visada pastebi dalykus, kuriuos kiti mato. 

Ką manai apie sėkmę? Mes apie ją taip daug kalbame, dėl jos gyvename, bet retai sustojam  pagalvoti, kaip ją išmatuoti… 

Aš niekada negalvojau, kad taip dirbsiu — turėsiu sau susikurti grafiką, „freelance’insiu“, turėsiu savo projektus, būsiu dalis medijų agentūros… Man visada reikėdavo stabilumo. Kai pajutau, ką reiškia dirbti darbą, kuris tau išties įdomus, supratau, kad nė velnio man to nereikia! Nes tik grįždavau į standartinę, stabilesnę būseną, ir iš karto pradėdavau „neršti”, kažką veikti, papildomai mokytis. 

Aš niekada neskaičiuodavau darbo valandų, dirbdavau iki tol, kol padarydavau. Paskutiniu metu dirbau prie tokių projektų, kurių, jeigu aš nepadarysiu, nepadarys niekas kitas ir nuo to priklausys projekto eiga. Tad atsirado labai daug „ownership’o”, o su juo — atsakomybės jausmo. Tie projektai — didelė mano gyvenimo dalis. Skyriau ir skiriu tam daug laiko, norisi tą padaryti kuo geriau, todėl man sėkmė yra išmokti nelyginti savęs su kitais. 

lina klimasauskiene ka zmones dirba

To dar tik mokausi, ir tikrai ne visada pavyksta. Lyginu save ne tik su kitais, panašia veikla užsiimančiais. Lyginu su draugais, klasiokais. Ir atrodo kartais „wow, kaip jiems viskas aišku, kaip jie čia viską gerai susiplanavę”. Ir tada mano vyras sako “O gal jie irgi galvoja kad pas tave viskas „wow”, ir gyveni jų svajonių gyvenimą”. Jeigu pradėsi vertinti save pagal kitus, tuomet visą laiką atrodys, kad tau nesiseka ar kitiems sekasi geriau. Tikriausiai viskam ateina savas laikas. 


Nuotraukos: Juste Kulikauskaitė & Akvilė Marčiukaitytė 

Kalbėjosi: Rasa Jusionytė

Ačiū Jurgitai Babilčiutei už pagalbą