Užrašafkė

Viskas, apie ką norisi papasakot daugiau, bet būna, lieka užrašafkėj

 
 

apie mokytoją, kuri padeda išsirinkti tatuiruotę

ir kitas smagias gyvenimo mažame Lietuvos miestelyje peripetijas

JSV_1630.jpg

Elzė Vareikytė dar neseniai buvo VDU studentė, fotografė, visur būnanti ir viską veikianti didmiesčio gyventoja. Šiandien ji jau kelis metus mokytojauja. Ir net ne Vilniuje, o mažuose, mažai kam girdėtuose Lietuvos miesteliuose. Šis tekstas - apie stiprybę keisti profesiją, apie jaunus mokytojus (o juk tikrai ne vieną iš mūsų kankina prasmingo darbo paieškos), apie tatuškes ir apie išmokimą klausytis savęs. 

Gaivi vasaros naktis. Rodos, trečia ryto. Man dvylika, aš savo kambaryje Klaipėdoje kovoju su klapsinčiomis akytėmis ir iš visų jėgų stengiuosi susikaupti ir klausytis iš virtuvės sklindančios aistringos diskusijos apie krikščionybės įtaką XIV Vakarų Europai. Prisimenu daug tokių panašių vasaros vakarų, kai mano istorikai tėveliai drauge su studijų draugais aptardavo, kas jau buvo ir svarstydavo, kas bus rytoj.

Elzės dailės kabinetas - vėluoti galima, bet tik su gerai sugalvotu pasiteisinimu

ka zmones dirba

Man labai pasisekė, augau intelektualioje šeimoje. Abu mano tėvai siekė ambicingų tikslų ir skyrė daug laiko asmeniniam tobulėjimui. Mokykloje, tarsi pagal visus gerų tėvų vaikelio stereotipus, buvau labai gerai besimokanti padauža. Greitai išmokau klausti mokytojų, kodėl ir drąsiai išsakyti savo nuomonę. Tačiau mokyti ir mokytis man patiko nuo pat mažumės. Pamenu, kad prieš kontrolinius darbus organizuodavau grupinius pasikartojimus, o kartais netgi paruošdavau specialias testų simuliacijas draugėms. Ir nors kaskart į tvirtus draugų pareiškimus, kad būsiu mokytoja, atsakydavau grimasiniu vyptelėjimu, žinau, kad jau tada slapta kaifuodavau nuo galimybės mokytis kartu.

ka zmones dirba

Visgi į mokyklą grįžau vardan (laimingo!) atsitiktinumo. Vieną dailią pavasario dieną, jau baigusi studijas Dailės akademijoje, ėjau Čiurlionio gatve Vilniuje ir mane prispaudė laikas į tualetą. Užbėgau į šalia esantį gamtos mokslų fakultetą, o ten išeinant iš tualeto, mano akis pagavo "Renkuosi Mokyti!" programos plakatas apie ypatingai labai laukiamus mokytojus, kurių laukia ne švietimo institucijos, edukologijos universitetas ar naujos pedagoginės krypties studijos, o tai, vardan ko ir šiandien kasdien einu į mokyklą, vaikai. Ši programa kasmet atrenka keliolika jaunų žmonių, kurie tiki kiekvieno vaiko sėkme ir dvejus metus dirbdami mokytojais, įkvepia pozityvius švietimo pokyčius įvairiuose Lietuvos regionuose.

Kai prieš du metus man paskambino programos mentorė Vaiva ir paklausė, ar sutiksiu vykti į Vilkiją, aš paprašiau pusvalandžio apsispręsti, o padėjusi telefono ragelį į googlą įvedžiau, kur randasi Vilkija. Paieškos rezultatai: 3000 gyventojų, 30km iki Kauno, vadinamoji Lietuvos Šveicarija ir vienintelis keltas Lietuvoje vis dar keliantis automobilius per Nemuną. Kodėl gi ne?

Vilkijos peizažai - kur Nemuno slėniai susitinka su sovietmečio romantika

Pamenu, pirmą dieną mokykloje virpėjau iš baimės – tuomet šeštokas Paulius net paklausė, kodėl aš, mokytoja, taip jaudinuosi, o po aštuntokų pamokos keičiau marškinius ir dėkojau Dievui, kad ant baltų nesimato prakaito, cha.

Pirmus kelis mėnesius iki dešimtos vakaro pamokoms ruošdavausi kabinete, nes nenorėjau pareiti į naujus namus profkės bendrabutyje, kurie dėl neišplaunamų dėmių ant raudono kilimo ir netyčia spintoje rastų vaikiškų batukų man veikiau priminė Hitchkoko trilerį negu Vangogo paveikslus apie provincijos dvasią.

Daugiau mokyklos - kavos puodelių su "Selgos" šokoladiais sausainiais ir berniukų darbelių mokytoju, kuris už vis labiau mėgsta per pamokas leisti muziką per YouTube

Pirmasis į mane kreiptis tu pradėjo aštuntokas Gustas. Šiandien jis artimas mano draugas, bet iš pradžių nesupratau, kaip reaguoti į tokį mokinio savarankišką sprendimą. Pirmais mokymo metais mokykloje mane užpuolė apsisprendimų gausa! Nuo pradžių žinojau, kad noriu visapusiškai skatinti mokinių kūrybiškumą, bendradarbiavimą, laisvę, atvirumą pasauliui. Drąsiai bandžiau viską ir ilgainiui supratau, kad ne visos idėjos veikia. Pavyzdžiui, pirmais metais pavasarį devintokams daviau žaislinius šautuvėlius su šratinukais ir tikėjausi, kad jie eksperimentuos su dažų balionais kaip menininkė apie kurią kalbėjome… Tačiau tądien vaikinams labiau patiko žaisti mafiją, o merginoms slėptis nuo besišaudančių „teroristų“.  

ka zmones dirba

Kreizi situacijų šimtai, tačiau džiaugiuosi visomis jomis, nes per bandymą atrasti naujas formas ir eksperimentavimą, gali tikrai pažinti vaikus ir kurti autentiškus ryšius. Mokytojai šiandien pernelyg supančiojo save programomis ir pasiekimų reikalavimais. Aš manau, kad reikia mokyti vaikus tik to, kas tau pačiam įdomu ir tik taip, kaip ir tau patinka - būti savimi - gyvu, atviru, įkvepiančiu diskusiją ir nebijančiu kažko nežinoti.

Vienintelis restoranas Vilkijoje - "Velniškai greita pica".  

Gal skambės labai romantiškai, tačiau jaučiu, kad gyvenimas mažuose miesteliuose, praplečia mano meilės Lietuvai ribas. Čia atsiranda laiko tyrinėti gamtą ir stebėti jos kismą, pažinti krašto tarmę ir žmonių charakterius. Čia astiranda laiko apskritai. Miesteliuose gyvena žmonės personažai. Man jie žmonės iš senovės paveikslų – prasilenkiu su vyresnio amžiaus vyru pagrindinėje gatvėje, jis linkteli, o mano akyse išlieka jo išraiškingi raukšlių vingiai, sena pakrypusi žemės spalvos kepurė ir tvirti pečiai bei kiek aprūdijęs, greta vedamas dviratis. Nedidelių miestelių bendruomenė ne greit tave prisileidžia, tačiau tikrai akimirksniu įsupa į renginių ir naujų pažįstamų sūkurį. Kol negyveni čia, nematai, kokia vis dar gyva yra bendruomenė: neatrandi magiško Juškų muziejaus ir jame tyliai besisukančių sodų ar galingai skambančio lietuviško dūdmaišio, už du eurus nenusiperki drabužių iš TOPSHOP kolekcijų vietinėje pigūškėje, nevaikštai į šokių būrelį, kur išmoksti stilingai judint klubus pagal Enrikę ir nesikreipi į mėgstamiausios picerijos savininkų vaikus vardais. Vilkijoje žinau keliukus, kuriais iki namų nuo stotelės pareisi tik po geros valandos, nes eidamas jais tikrai sutiksi kažką su kuo norisi paplepėti.

Vilkijos pigūškėjė viskas iki 2 eur. 

P.s. Tikiu, kad jei rytojaus mokykla taps mobili ir dinamiška, o mokytojai patikės kiekvieno vaiko svajone, išklausys jų norus ir padės formuoti tikslus, mes sukursime fantastišką ateitį kiekvienam iš mūsų ir savo šaliai bendrai.

Nuotraukos: Julija Velykienė.